Sex, foosball & rock ‘n’ roll

Kai eini į renginį, kurio choreografiją kūrė Gytis Iavanauskas, ekspektacijos kyla per stogą. O kai viduje randi šokių muzikos vakarėlį, kuriame blanki mergička dainuoja Madonos “La isla bonita” ant SEL semplo, keliauji vakaro kulminaciją sutikti namie. Toks jausmas, kad renginį režisavo ne G. Ivanauskas, o T. Ivanauskas. Ir visai ne todėl, kad scenoje lakstė tikri gyvūnai, o todėl, kad neabejoju, jog Tadas visiškai neišmanė choreografijos ir režisūros.

Žadėta pagonybė, gamta ir paslaptis virto kiču, techno ir dvyliktokų mokyklinės programos lygio šou.

Bene geriausiai mano nuotaiką renginio metu atspindėjo jaunuolis baltu džemperiu, žiūrintis į savo telefono ekraną, pilną ikonėlių, ir niekaip neapsisprendžiantis, kokią emociją pasirinkti vakaro apibūdinimui. LOL.

Prašymas „Stumbrui”: jei remiate renginį ir okupuojate barą visam vakarui savo 4 kokteiliais, plyz, pasiūlykit kažką, ko negalėčiau pasidaryti namuose. Tai, ką renginio aprašyme vadinate „užburiančiais kokteiliniais eksperimentais”, aš vadinu tiesiog “Živile, yra tik degtinės ir sulčių, ar ok?”…

Užkalnis postringauja, jog dalinimasis failais yra ne kas kita kaip vagystė, o to šaknys glūdi vagies mentalitete. Neva net turėdami pakankamai pinigų, žmonės vis tiek vogtų, jei tokia galimybė būtų (pvz., siųstųsi “Tada Blindą” per torrent’us, o ne mokėtų pinigus už DVD, BlueRay, VOD ar filmo parsiniuntimą legaliai). Neabejoju, kad tokių interneto vartotojų yra didžioji dalis. Visgi nesutinku būti vadinamas vagimi vien todėl, kad parsisiunčiu autorių teisėmis apsaugotą kūrinį iš torrent’ų. Įsipilkit taurę šilto babatuko, įsitaisykite prieš židinį, o aš jums papasakosiu, kodėl.

Mėgstu serialą “House M.D.”, žiūriu kiekvieną naują seriją, tačiau mane pradėjo graužti sąžinė. Nepaisant to, kiek uždirba serialo kūrėjai, jie to nusipelno, todėl nematau problemos sumokėti už galimybę žiūrėti pačias naujausias serijas.

Pradedam. Einu į FOX puslapį, kur pamatau įdomų dalyką - naujausią seriją galiu žiūrėti tik po 8 d. po jos pasirodymo TV eteryje arba galiu tai daryti iškart, tačiau turiu būti vieno iš siūlomų pasirinkti TV tiekėjų klientu:

Akivaizdu, kad nebūnant svajonių šalies piliečiu, pirmas variantas yra neįmanomas. Ok, labai iš bėdos man tinka 8 dienos, nors jau jaučiuosi diskriminuojamas. Pabandau žiūrėti senesnę seriją.

Mane pasitinka juodas ekranas ir moteriškas balsas, visiškai neseksualiai sakantis “this content is currently unavailable”. Vadinasi yra geografiniai apribojimai.

Jei tai būtų prekybos centras, aš jau kalbėčiausi su administratore.

Bandau ieškoti kitų legalių serialo šaltinių. Bingo! TV.com siūlo dvi galimybes - HULU ir iTunes. HULU išmeta tokį pranešimą:

Bandau iTunes - autorizuojuosi per savo PayPal paskyrą ir, kai jau manau, kad galėsiu nuraminti savo sąžinę, gaunu štai tokį klaidos pranešimą:

Ką tai reiškia, klausiate jūs? Laikais, kai internetas sunaikino valstybių sienas, aš jaučiuosi kaip mažas pirkėjas dideliame prekybos centre, kur man atsisakoma suteikti paslaugą vien dėl to, kad atvykau iš kito rajono. Aš esu interneto pilietis, dar daugiau - esu pirkėjas, ir mano teisės buvo ką tik pažeistos. Ir aš nesu vienas. Superinis pavyzdys - naujausias “Oatmeal” komiksas.

Dabar labiau nei bet kada sutinku su kompiuterinių žaidimų kompanijos “Valve” bendraįkūrėju Gabe Newell:

“One thing that we have learned is that piracy is not a pricing issue. It’s a service issue. The easiest way to stop piracy is not by putting antipiracy technology to work. It’s by giving those people a service that’s better than what they’re receiving from the pirates.”

Tada, kai paslaugų teikėjai pasiūlys tokias pačias ar geresnes sąlygas įsigyti norimą prekę, aš neisiu į torrent’ų puslapį ir per 4 minutes nesisiųsiu HD kokybės 1 dienos senumo hauso serijos su tobulais angliškais subtitrais mano žmonai.

Taip, daugybė žmonių net suteikus galimybę sakys, kad jei serija kainuotų ne 7,7 Lt (tiek ji kainuoja iTunes), o 5 Lt, tada jie pagalvotų apie legalų pirkimą, ar ras galybę kitų nevykusių pasiteisinimų. Tačiau negalima paneigti, kad reikia edukuoti interneto vartotojus, tikėti savo gerbėjais ir iš visų jėgų stengtis, kad jie gautų geriausią paslaugą. Negalima versti mokėti už santykius, kurių niekas nenori - reikia stengtis, kad tave pamiltų.

Mūsų katei palindimas po lovos užklotu ar paklode yra toks pats džiaugsmas kaip valgyti, žaisti su barškančia netikra pelyte ar turėti ketvirtą leteną.

Pics or didn‘t happen, sakote jūs? True story, atsakau.

11-12-03 apie 22:00 nusileidom Milane, ir mūsų dar laukė kelionė į mažą viešbutį popierinėmis sienomis. Po valandos su viršum ėjimo pramoniniais rajonais, norėjosi su rūbais veidu į lovą.

Užėjus į kambarį iškilo klausimas “į kurią”…

Pasirodo, šeimoje turime lochutį, kuris nežino, ką reiškia “twin room”. Živilė man papasakojo, o aš išspręndžiau savo klaidą, padarytą rezervacijos metu:

Ne, atsakau jums užbėgdamas už akių - aš nesu išprotėjęs ir man neatrodo, kad naktį sienos traukiasi. Tiesiog čiužinys važinėjo ir darė tarpą tarp manęs beigi Živilės, lyg nežinodamas, kad mes jau seniai esame sutuoktiniai.

Rytas nustebino. Pasirodo, Italijoje dėl laiko zonų skirtumo - pavasaris:

Dar rytas nustebino tuo, kad girdėjosi čiaudintys kaimynai. Kai kuriuos dalykus teko daryti labai tyliai :)

Iki koncerto turėjome apie 12 valandų, todėl suskubome tirpdyti laiką:

I like my popes like I like my coffee:

Dead-cold and in a glass…

Koks miestas be “Akropolio” indėnų su lumzdeliais?

Gyvatė valgo žmogų:

Žmogus valgo žemėlapį:

Tiesiog gyvenimo ratas, ne kitaip.

Turbūt jau pastebėjote, kad reta mano kelionė apsieina be incidentų, kai mane tenka gelbėti krentantį. Ant Duomo katedros stogo nenutiko nieko netikėto ar neįprasto:

Tarpuvartėje mus pasigavo vienas iš daugybės juodukų su plonomis spalvotomis juostelėmis rankose.

“It’s free, man. For free!!! Africa united!” šaukė jis man, rišdamas juostelę ant rankos. “Lithuania? Basketball!” tęsė toliau. “Your girlfriend is very pretty - miss Lithuania” varė naujasis mano geriausias draugas. “Pasakyk man ką nors, ko nežinau” pagalvojau tyliai. Tamsaus gymio jaunuolio atsikratėme 2 lietuviškais litais :)

Nepamenu, kad kada nors būčiau toks laimingas turėdamas juostelę už 1 Lt ant rankos - ji tapo kitų prekiaujančių brolių iš Afrikos repelentu :)

Buvome susiradę porą restoranų, pagal rekomendacijas internete - tikrų Milano pažibų. Deja, dėl nesuvokiamų priežasčių abu buvo uždaryti, todėl po kokios valandos bereikalingai sugaišto laiko nėrėm į artimiausią Pizzeria.

Dabar apie tai, ko iš tikrųjų trenkėmės į Milaną.

Koncertų salė dvigubai mažesnė už Forum Palace, kas yra nerealiai gerai:

Koncertas prasidėjo kažkokiu Bianco:

Gal jūs įsivaizduojat, ką italų pop-roko grupėje ant klavišinių veikia Seth’as Rogen’as?

Po to, likus bemaž valandai su visai kita energiją į sceną įsiveržė The Duke Spirit:

Mergužėlė tikrai žino, kaip pakratyti savo tambūriną.

Po dar pusvalandžio stovėjimo tarp italų hipsterių ir suvokimo, kad esu vienas iš 10% vyriausios susirinkusios auditorijos dalies, jau galvojau eiti alaus už 8 eurus, kai pagaliau pasirodė White Lies:

Taip, mes tikrai buvome 4 eilėje nuo scenos :)

White Lies viską atliko nerealiai kokybiškai ir sugrojo viską, ko man reikėjo. Jei ne garso trūkumas ir kiek prastoka garso kokybė, beveik nebūčiau atskyręs nuo studijinio varianto. Tai tikrai nebuvo pats įspūdingiausias mano matytas koncertas, tačiau neabejotinai patenkantis į Top5. Į metro keliavom laimingi ir sudrėkę :)

Tai buvo kelionė, kurios metu Živilė prarado skrydžio lėktuvu nekaltybę. O kad mažai nepasirodytų, Bergamo oro uosto apsauga dar buvo ją ir į šalį patraukę bei išsinešę dokumentus, kaip jie patys išsireiškė “tik dėl saugumo, todėl nėra ko jaudintis”.

Visa kita praėjo nerealiai sklandžiai ir smagiai. Milanas - nemielas, nykus ir nejaukus miestas, į kurį nenorėčiau grįžti. Kita vertus, negali žinoti, kur nuves koks nors 2012 metų koncertinis turas.

Ne, šio įrašo pavadinimas nėra susijęs su absurdišku krūtų vėžio prevencijos Facebook’o memu, kai nepilnametės ant sienos rašo kiek laiko gyvens kokiame Europos mieste. Net aš daugiau padarau dėl krūtų vėžio grabaliodamas žmoną nei pseudopaslaptingi užrašai mergiočių profiliuose. Bet aš ne apie tai.

Kalbu apie štai ką:

Milanas tik todėl, kad pigesnis skrydis buvo, nes šių bičų turas eina ir per geresnius Europos miestus. Turiu nuojautą, kad setlistas bus šitas.

Įspūdžius, kaip įprasta, rasite blog’e :)

…bet tai žinai, kas mane labiausiai nustebino? Kirsten Dunst turi papus! WTF?..

Vieno sinefilo kitam ištarti žodžiai po “Melancholijos”

Nežinau, kaip jums, tačiau aš bukvaliai galvoju, kad, jei po Larso Von Triero filmo galvoje išlieka tik aktorės krūtys, kažkas su filmu ne ok. Man išliko daugiau, tačiau turiu pripažinti, kad laukto sukrėtimo nebuvo. Filmas kiek ištęstas ir be reikalo suskaidytas į dvi simbolines dalis. Kita vertus, įtampa ir beveik nenutrūkstamas laukimo jausmas pagavo iš pat pradžių ir nepaleido iki paskutinio filmo trečdalio.

Su Kirsten Dunst iš tikrųjų viskas ok - jos talentas putlus ir tikrai puikios apimties. Dėl šios mergičkos ir puikių vizualinių sprendimų “Melancholija” - vienas geriausių filmų apie pasaulio pabaigą.

Eikite žiūrėti, jei 2012 metais nesitikite spaudos kioskuose rasti naujojo majų kalendoriaus, jei nežinote, kas yra Larsas Von Trieras, arba norite lėto įtempto filmo.

Daugiau apie “Scanoramos” filmus čia.

Kolegė skambina į rėminimo centrą “Europoje”. Kitame laido gale atsiliepia balsas.

Balsas: - Klausau.

Kolegė: - Laba diena.

Balsas: - Laba diena.

Kolegė: - Ar čia rėminimo centras?

Balsas: - O kas čia tokio?

Kolegė: - Na, kur rėmina paveikslus.

Balsas: - Ne, ačiū nereikia.

*padeda ragelį*

Kas gali būti geriau atėjus į darbą ryte po boso dienos nei klasikinis visų darbo priemonių wrapper’is? Taip, visiškai sutinku su jumis, kad labai daug kas. Visgi savo vadovei padarėm niekada neatsibostantį įvyniojimą į foliją:

Šią savaitę patys geriausi pačių keisčiausių vestuvių liudininkai nustebino mūsų šeimyną medvilninių metinių proga.

Tik tiek, kad šį kartą provokuojanti suknelė valiūkiškai atskleidė žymiai daugiau liudininko kūno. Kai draugai, ką? :)

Mini maratonas įveiktas, o simbolinis tikslas aplenkti Ščiogolevaitę pasiektas. Dainuojanti ponia išsigando mano grasinimų ir nesudalyvavusi gavo DNF statusą. In her singing face!

Klubo „Sueitis, stalo futbolas bei suptis ir ristis” atstovas pasiekė 472 rezultatą per 0:22:31. Bet turiu gerą pasiteisinimą. Dar nemoku teisingai pasirinkti tempo. Prabėgau distanciją ir supratau, kad visiškai neišnaudojau visų jėgų ir net kaip reikiant nesušilau.

O dabar sėskit vaikai aplink židinį - šmaikšti istorija time. Važiuojam į maratoną. Liko 17 minučių, o mes dar prie Savanorių žiedo. Vidutinių distancijų bėgikas Laurynas supranta, kad namie paliko savo mikroschemą, fiksuojančią rezultatą. Atstumas iki namų įveikiamas autostrados režimu, o Laurynas iki antro aukšto atlieka apšilimą. Lekiam į maratoną. Lieka 10 minučių. Priartėjus prie Lietuvos pašto, iki starto lieka keli šimtai metrų ir tik 1 minutė. Bėgu link starto, matau bėgikų minią ir girdžiu „Pasiruošt! Dėmesio!..”. Išgirstu šūvį, bandau patekti į trasą, tačiau ją skiria metaliniai barjerai ir susirinkusi minia. Kol apibėgu barjerus, jau maratonininkai pajudėję, todėl, kaip koks lopas, vos spėju pasivyti ir pradedu skintis kelią. Taigi tiesiogine to žodžio prasme atbėgau į maratoną. PabAiga.

Kitais metais ketinu, kaip madinga sakyti, įveikti didžiausią konkurentą ir varžovą - save patį. Ketinu save kaip reikiant pažeminti, sutrypti su dulkėmis ir priversti gailėtis, kad turiu reikalų su savimi. Jei ne visi supratot, aš čia apie 21 km.