BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sex, foosball & rock ‘n’ roll

L&Ž prieglauda praneša

parašė: Laurius · 2013-01-30 · 4 komentarai

Po nesenų įvykių draugai greičiausiai pamena mano gyvenimo meilės (arba kaip sako draugas Balys, geresniosios mano pusės) pažadą daugiau į namus nepriimti naujų gyventojų. Na, tipo, kitas gyventojas, jei ir bus, tai bus vaikas. Bet mes čia susirinkome ne tam, kad mano žmonos snukutį badytume į balutę, ania?

Esmė tame, kad vakar vakare pas mus namie atsirado naujas gyventojas. Bet iškart turiu pasiteisinimą. Mes su Živile esam kaip koks daktaras Hausas - paprastos pacientų bylos mums neįdomios. Kadangi pasitaikė ekstremalus atvejis, neliko nieko kito, kaip laikinai priglausti žvėrį pas save.

Žemiau - pirmasis vaizdas.

Katytė po operacijos, tačiau dar viena jos laukia šeštadienį.

Kol kas viskas kaip pagal standartinį scenarijų - Živilė per žaizdų perrišimą du kartus vos nenualpo, Gilė naujo gyventojo bijo, o Rugė prie narvo pramiegojo pusę nakties.

Artimiausiu metu laukite daugiau ir ne tokių skurdžių naujienų. Man turbūt nereikia aiškinti, kur yra jūsų F5 klavišai ir kodėl jūs turite juos reguliariai spaudyti.

Rodyk draugams

→ 4 komentaraiKategorijos: Kita

Eilinė Lauryno kelionė po nuotykių pasaulį

parašė: Laurius · 2013-01-02 · 11 komentarai

Tai įvyko praėjusių 2012-ųjų gruodžio 21 d. Atšaukėm kelionę į gimtadienį, nes kosėjau, o ten turėjo būti vaikų. O jie, kaip žinia, yra ten labai jautrūs viskam ir pan.

Tai va, Živilė išvedė į lauką šunį, o aš jau beveik gėriau arbatą. Staiga išgirdau lauke gyvulišką žviegimą. Priėjau prie lango. Už kelių šimtų metrų ant sniego didelėje pievoje tarp dviejų gatvių šuo su kažkuo grūmėsi. Buvo labai panašu į žaidimą, nes gyvūnai ritosi kūliu, o vienas tampė kitą įsikibęs nasrais. Kai priėjo vieno iš jų šeimininkas ir spyrė savo augintiniui, o po to pradėjo į jį mėtyti sniegą, supratau, kad čia kažkas rimtesnio. Šeimininkas su savo šuniu nuėjo. Kito gyvūno nesimatė. Pagalvojau, kad greičiausiai antrasis gyvūnas buvo katė, o tai, kas vyko lauke buvo visai ne žaidimai. Katė galėjo būti palikta sužeista, todėl reikėjo kažką daryti, ania?

Greitai apsirengiau, įsispyriau į botus ir slidinėdamas bandžiau kuo greičiau nusigauti iki įvykio vietos. Šeimininkas stovėjo su savo šuniu gerokai atokiau - kitoje gatvės pusėje. Barė šunį sakydamas “pažiūrėk, ką padarei”.
Aš: - kas čia nutiko?
Šeimininkas - Šuo stirną pamatė.
Aš: - O ji gyva?
Šeimininkas: - Nežinau, pažiūrėkit, jei įdomu.

Ne, nu čia kaip pažiūrėsi. Jam gal neįdomu, ar stirna, kurią jo šuo pjovė, yra gyva. Ten net ne mano stirna buvo, bet man kažkaip išvis buvo įdomiausia iš visų praeivių, kurie laikėsi gerokai nuošaliau.

Priėjau artyn. Stirna buvo gyva. Net ne stirna, o nedidelė stirniukė. Ne sunkesnė už Rugę (apie 25 kg). Gulėjo ant sniego, bet buvo pakėlusi galvą. Aplink matėsi kraujo, tačiau nedaug. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šuo čia niekuo dėtas - greičiau pro šalį važiavusi mašina.

Priėjau per arti, stirna bandė stotis, tačiau iškart klupo ir krito. Panašu, kad mašinos versija pasitvirtino - stirnos koja (ar kojos) buvo lūžusios.

Problemų šioje situacijoje buvo kelios - prie stirnos buvo sudėtinga prieiti (ji vis bandė stotis, paeidavo porą žingsnių ir krisdavo - lėtai, bet judėjo vėl link gatvės), aš nebuvau apsirengęs pakankamai šiltai, o telefonas išmetė pranešimą apie kritinį baterijos lygį. Paskutinius baterijos resursus panaudojau skambindamas Danutei - Lietuvos LGGD Vilniaus skyriaus pirmininkei. Jai pavyko sutarti su Kauno skyriumi, kad, tuo atveju, jei stirnai viskas ok, ją priglaustų. Tačiau pirmiausiai reikėjo nugabenti ją į Jakovo kliniką apžiūrai. Va čia buvo užduotis…

Tada netikėtai atsirado geras žmogus - gretimo namo kaimynas, kuris surado apklotą ir pasiūlė transportą. Atsargiai apklojau stirnos galvą. Ji nusiramino.

Nubėgau iki namų. Prie durų sutikau Živilę. Ji gavo komandą surasti paklodę, pasiimti piniginę, nieko neklausinėti ir bėgti paskui mane. Gelbėjimo operacija prasidėjo.

Su kaimynu apklojom stirną, paėmėm ant rankų ir perkėlėm į mašinos bagažinę (Lexus RX, kur bagažinė nėra atskirta nuo salono).

Staiga prie mūsų privažiavo kelininkų mašina. Išlipęs “Grindos” kelininkas paaiškino, kad gavo policijos skambutį ir nori paimti partrenktą stirną.

Aš: - O kur ją vešite?
Kelininkas: - Į Liudo Giros gatvę.
Aš: - Ne. Mes ją vežame į veterinarijos kliniką.
Kelininkas: - Kokią kliniką? Mes gavome skambutį, todėl turime išvežti.
Aš: - Ji dar gyva - mes vežame apžiūrai.

Kelininkas dar bandė ginčytis, bet mes uždarėme bagažinę ir nuvažiavome. Beveik garantuoju, kad būtų įmetę gyvūną į smėlio transportavimui skirtą mašiną, o Liudo Giros gatvėje būtų nuleidę kraują ir pasidarę stirnienos.

Bet dabar grįžkime į automobilio vidų. Pradžioje viskas buvo ok - stirna apdengta galva gulėjo gan ramiai. Bet yra tokia negailestinga jėga G, kuri posūkiuose visai išbalansuodavo stirną. Taigi nutiko taip, kad galvos apklotas nukrito. Atsisukau atgal ir mūsų akys susitiko. Po to stirna pradėjo blaškytis ir rėkti. Tamsoje matėsi kaip šviesus leksuso salonas dažosi raudonai… Sustojom stotelėje, nukraustėm galines sėdynes, kurios buvo užverstos visokiais niekais, ir aš persėdau ant jų, rankomis laikydamas dekį, dengiantį žvėries galvą. Visaip ten judesiais bandžiau žaisti su dekiu pagal G pasiutpolkę, kol galų gale pasiekėme Jakovo kliniką.

Klinikoje reikėjo užpildyti tokį registracijos lapelį. Įrašiau savo vardą ir pavardę, ten kur reikia pasirinkti, šuo ar katė, nieko nežymėjau. Gyvūno vardo grafoje parašiau vienintelį stirnišką vardą, kurį pavyko sugalvoti. Aišku, kad Bembis.

Laukėm. Tada pašaukė “Šeimininkas, prieikite”. Sakau, kad aš ne šeimininkas. Sako, kad čia jie taip visus vadina.

Dviese su kaimynu įnešėm besispardančią apvyniotą dekiu ir antklode kraujuojančią stirniukę. Nepamenu, nes ir nemačiau, bet galiu įsivaizduoti veidus tų žmonių, kurie sėdėjo su savo taksiukais ir katytėmis. Kai sėdėjau priimamajame, laikiau apkabinęs stirnai kaklą, pagaliau galėjau apžiūrėti jos kojas. Situacija buvo prasta - du atviri lūžiai priekinėje ir galinėje kojose. Nuo vienos dideliais lašais ant grindų varvėjo kraujas.

Atėjo gydytoja. Nunešėme stirną ir paguldėme apžiūros kabinete. Ji pritūpė, atidengė dekį ir vos užmetusi akį jau žinojo - stirnai niekuo padėti nebuvo įmanoma. Kojos buvo sutraiškytos. Išėjau iš kabineto, kai ji suleido nuodų.

Po akimirkos seselė atnešė į dekį įvyniotą kukulį. Šeimininku pabuvau tik kokį pusvalandį, tačiau grįžtant mašinoje buvo labai sunku kalbėti. Ir nors tą vakarą netekau augintinio, susipažinau su labai geru žmogumi, gyvenančiu visai šalia.

Koks šios istorijos moralas, klausiate jūs? Nėra čia moralo. Aš tik labai stebiuosi, kaip įmanoma po to, kai kažką kliudai savo bamperiu, neišlipti iš mašinos ir nepatikrinti, ar niekuo negali padėti. Ir visai netikiu, kad šokas gali taip išbalansuoti moralinį kompasą. Kažkada Živilė pasakė genialią mintį apie žmonių pažinimą - apie žmogų gali labai daug sužinoti pagal tai, kaip jis elgiasi su gyvūnu.

Rodyk draugams

→ 11 komentaraiKategorijos: Kita

Slovėnijatrip - 3 dalis

parašė: Laurius · 2012-12-10 · 5 komentarai

Laikas su John Deere traktoriumi išvagojo jūsų skruostus, šarma pakando smilkinius, žirgas parjojo tuščiu balnu, o įrašo kaip nėra, taip nėra. Bet jūs kasdien iš pat ryto priėję prie savo kompiuterių klaviatūrų kantriai gražėte rankas ir spaudėte F5, kaip Desmondas iš Lost, neprarasdami vilties. Dėl to kaip Penė ir myliu jus.

Čia - trečioji Sloveniatripo dalis. Pirmoji čia. Antroji čia.

Trečios dienos rytą mes buvome kažkur čia (taškas “D”):

T.y. visai netoli Boka krioklio. Pusrytis buvo taip suplanuotas, kad krioklys matytųsi va taip:

Neišsigąskite, realiai tikrovėje tos raudonos rodyklės nėra - aš ją nupiešiau su MS Paint. Ten švarios uolos, viskas ok.

Prie lietuviško tinginio padariau origaminių gulbių:

Pirmą kartą lanksčiau origamį, bet naujoko sėkmė nelydėjo, nes gulbė atrodo kaip sumaitota lėktuvo propelerio.

Po pusryčio patraukėm iki krioklio. Kaip žinia, mes kai keliaujam, tai objektus norime paliesti. Žemiau pateikta nuotrauka nėra asociatyvinė.

Paspaudus ant žemesnių nuotraukų, jos didėja. Deja, tik taip galiu perteikti krioklio didybę. Patikėkit, taškas vertas sustojimo.

Kai priėjome apačią, paaiškėjo, kad visas grožis matosi tik tada, kai kyli kriokliu aukštyn (tuo akmeniniu keliu). Nusimatėm dar tikslą išsimaudyti viename iš krioklio baseinų (čia daug krioklio šlaitų ir tokių nedidelių balučių, kur subėga vanduo) ir jau ėjom.

Įlipti į žadėtą apie 10 laipsnių šilumos baseiną išdrįso tik dvi personos:

Kaip sakote? Gruodyje labai daug dienų, o jūs negalite jų priskirti savaitės dienoms? Desktopas su žalia pieva truputį pabodo nuo 2001 metų? Jūs komfortiškai jaučiatės dėl savo orientacijos, todėl darbe pagauti žiūrintys į mano pusnuogio nuotrauką viską nuleisite (see what I did there?) juokais? Tai tada spauskit ant žemiau esančio paveiksliuko ir gaukite 2560×1920 wallpaper’į gruodžiui:

Ar jau jaučiate, kaip žiema bėga iš kiemo po tokio vasariško vaizdelio? Su trupučiu vėmalų burnoje, tiesa…

O čia dar vaizdų.

Baikit klikinti ant aukščiau esančios nuotraukos, ji nepasididina. Be to, jūs čia dėl krioklių atėjot.

Kai vaizdų prisisotinom, nusprendėm važiuoti pažiūrėti vaizdų. Grįžom maršrutu atgal prie Sočos upės tarpeklių. Šis taškas yra vienas iš “Smaragdinio kelio” taškų. Tuoj suprasite, kodėl aš čia apie smaragdus. Ir ne todėl, kad mes esame keturi keliauninkai, man trūksta smegenų, o Živilė turi raudonus batelius.

Čia Živilė laiko vaizdą:

Konceptą sugalvojau pats. Atrodo, kad vaizdas delne, ania?

Buvo Rūtos gimtadienis, tai ji nusprendė tai įprasminti šokdama žemyn.

Sakė, jaučiasi kaip nuo šalčio lėtėja širdies ritmas. So fun!

O žinot, kas yra vidutiniškai fun? Kai paslysti, nepasimokęs iš savo klaidų, bet išsilaikai ir išgyveni:

Oh, you, Laurynai… :)

Ėjom valgyti. Rudoji kelionės dalis mus išmokė, kad ne viskas, ką mes kišome į burnas yra ok. Ai ne, palaukit, neišmokė. Ta prasme užsienyje gali viską kišti į burną, jei paskui viską dezinfekuoji.

Fun fact: tai, kad ant konservų skardinės užrašyta “šerniena”, reiškia, kad pridėjęs vietoje jos kiaulienos neapgautum nebent Antano Boso.

Pailsėję patraukėm iki paties įspūdingiausio krioklio Slovėnijoje - Kozjak. Jis visiškai osom, bet kadangi krenta urve, tai be gero įrangos jo nufotkinti gražiai neišeina. Bet bandyti tai padaryti yra privalu.

O čia jau išėjus manyje prabudo maištinga siela. Aš - anarchistas, einantis prieš sistemą, ir nebandykite manęs sulaikyti:

Neturėjau purvo motociklo, dviračio arba metalinių rutuliukų, kuriuos nusikaltėliai barsto, kai nori sulaikyti banko automobilį, tai tiesiog nuskyniau medžio šakelę.

Nors dar nebuvo labai vėlus vakaras, karštis sekino. Supratome, kad turime rasti prieglobstį. Radome hipišką kempingą, kurio savininkas bandė mus įtikinti, kad geriausias Lietuvos krepšininkas yra Jasikevičius. Whatever.

Susitikome ektremalius panevėžiečius, kurie kempino visai šalia. Ta prasme, jie ekstremalūs ne dėl to, kad panevėžiečiai, o tiesiog mėgsta aktyvų laisvalaikį. Aš čia nekalbu apie beisbolą.

Fun fact: ar žinojote, kad birzgalinis “Lažko” alus pagerėja dienos pabaigoje, kai yra šaltas, o šalia kempingo šniokščia upė?

Šiam kartui tiek, o ketvirtame sezone sužinosite, kuo toks rašytojas Dantė yra susijęs su Slovėnija, ar Rikas ir jo bendražygiai ras prieglobstį nuo zombių, ar tikrai moterys meluoja geriau. Naują dalį pažadu netrukus.

Rodyk draugams

→ 5 komentaraiKategorijos: Kita

Filmas: Iron sky

parašė: Laurius · 2012-10-01 · 5 komentarai

Pamenate, minėjau, kad parašysiu apie geriausią metų filmą pasaulyje? Tai aš galvojau, kad parašysiu, bet paskui apsigalvojau. Mes visi puikiai žinome, kad geriausias metų filmas yra “Avengers”, tik šiek tiek lenkiantis “The Dark Knight Rises”. Tačiau apie tai kalbėti neverta, nes tie, kas domisi komiksais ar super herojais, puikiai žino, apie kokį orgazmą akims aš kalbu ir kodėl tai yra filmas, kurį verta pažiūrėti dar kartą. Kiti, tuo tarpu, sakys, kad tai yra lėkštas amerikietiškas mėšlas. Ir jie bus teisūs, bet teisūs tik savo mažame pasaulyje savo galvoje. Kur ir linkiu jiems pasilikti. Bet aš ne apie tai.

Aš apie filmą, kuris dar tada, kai turėjo tik tyzerį, savo idėja žadėjo būti geriausias, jei ne pasaulyje, tai bent metuose, kuriais bus išleistas. Kadangi viskas prasidėjo kaip nekomercinio filmo idėja, tai didelis susidomėjimas ir su juo užgriuvę (o taip, būtent tai ir noriu pasakyti, tuoj suprasite, kodėl) dideli komerciniai pinigai, nustebino ne tik mane, bet turbūt ir filmo kūrėjus.

Galutinis rezultatas mane pašiurpino. Ne, filmas apskritai nėra tragiškas, tačiau lūkesčiai buvo tokie aukšti, kad norint juos patenkinti, filmo kūrėjams tiesiog reikėjo verstis per galvą. Filmas galėjo būti puiki perspausta, parodijų kupina komedija, arba labai neblogas veiksmo filmas su siaubo elementais. Vadinasi, arba reikėjo tęsti tai, nuo ko viskas prasidėjo, ir neimti siūlomų finansinių injekcijų, arba net nepradėti darbų, kol nesurinkta bent dvigubai tiek, kiek buvo išleista kuriant šitą nusivylimą (nors neneigiu, efektai skaniai suvalgė visą finansavimą). Reikėjo pasirinkti, ar visiškai išsityčioti iš nacių, ar šaržuoti, pateikiant kaip visiškus maniakus. Gavosi vidurys tarp abiejų variantų. Bet ne aukso, o šūdo.

Filmas nėra blogiausias dalykas, kuris jums gali nutikti vakare prie kompiuterio ar TV ekrano (pvz., daug baisiau yra žmogžudystė, užsifryzinęs “Drąsos kelio” svetainės titulinis arba masturbacija verkiant), tačiau gauna minusų dėl lūkesčių neišpildymo. Rekomenduoju nesivarginti. Tegul tobula idėja apie nacius mėnulyje ir antrąjį planą užkariauti pasaulį lieka nesugadinta jūsų galvoje.

Rodyk draugams

→ 5 komentaraiKategorijos: Kita

Kačių pabaiga

parašė: Laurius · 2012-09-26 · 20 komentarai

Seniai rašiau apie savo kačių ūkį ir neplanuotus katinus. Bet labai niežti papasakoti. Tik nežinau, ar čia linksmas įrašas, ar liūdnas. Ai, jūs pasakykit pabaigoj.

Frenkas

Iš priglaustos trijulės jis iškeliavo pirmas. Kalbu ne apie tą kartą, kai jis priėmė shortcut’ą iš namų per balkoną. Kalbu apie netikėtą skambutį iš kaunietės, įsitikinusios, kad juodi katinai yra geriausi. Whatever. Žinau, kad jis naujuose namuose laimingas. Nes skambinomės su nauja šeimininke. Be to, jis juodas, o jie geriausi ten ar kažką.

Tigrė

Tigrė, meilės vampyrė, buvo prie mūsų stipriai prisirišusi, tačiau su Ruge sutardavo prasčiausiai. Iki tol, kol jai neprasidėjo morčius. Nežinau, kokią morčiaus reikšmę žinote jūs, bet pas mus namuose tai reiškė, kad katei reikia meilės, nesvarbu, ar meilės davėjas miaukia, ar loja. Rugei dėmesio iš kačių reikia visada. Todėl bukvaliai skaitau, kad tai buvo win-win situacija. Pažiūrėkit patys.

Kai tik pasibaigė morčius, mes išvykome į Slovėniją. Atostogų metu pasirodė geraširdė mergina iš Trakų gatvės - Austėja. Džiaugiuosi, kad mūsų nebuvo tuo metu, kai Tigrė iškeliavo į naujus namus (noriu pabrėžti, kad tikrai nėra taip, kad, kai mūsų nėra namuose, gali kas nori užeiti ir pasiimti mūsų katę). Kuo ilgiau katės gyveno su mumis, tuo sunkiau buvo skirtis.

Kiek žinau, Tigrė neskriaudžia kito namų katino. Atvirkščiai - jie draugauja.

Lyla

Lyla iš suvargusios vienaakės po gausybės meilės ir vienos apatinio voko operacijos virto tikra kačių Nikole Šerzinger. Po mūsų atostogų Slovėnijoje ją išvis buvo sunku pažinti. Pati ateidavo pasitikti, o naktį miegodavo lovoje. Ją pasiėmė labai miela moteris iš Krasnūchos, pašmaikštavusi, kad jos rajonas mūsų rajonui skolina savo žulikus.

Jau pirmą vakarą Lyla naujoje vietoje murkė. Paskui susirangydavo ant naujosios šeimininkės krūtinės ties dirbtiniu širdies aparatu ir šildydavo. Kadangi, mano žiniomis, Lyla kardio žinių ar patirties visiškai neturi, manau, čia buvo toks labiau prielankumo, o ne medicininis ženklas.

Špokas

Blusius per pirmas 24 valandas atskratė blusų ir autocorrectas jam pakeitė vardą į Špoką. Nes Špokas.

Lengva nebuvo. Kačių gripą gydėm kasdieniais labai skausmingais antibiotikų švirkštų leidimais, akių lašais kas kelias valandas, dažnai keliaudavom į veterinarijos klinikas. Bet visos pastangos atsipirko kelis kartus, nes rezultatas buvo superinis.

Turėdami vidutinio sunkumo šunį ir katę su trimis letenomis, buvome užmiršę ką reiškia nuo aukštų objektų krentantys smulkesni objektai. Arba jausmą, kai plaunant indus kačiukas nagais pervaidina pirmąją filmo “Mission Impossible 2″ sceną iki pat juosmens. O dirbant kompiuteriu kačiukas užšokdavo ant peties ir pramiegodavo murkdamas valandą, priversdamas sėdėti Paryžiaus katedros kupriaus poza, kad nesutrukdytum jo ramybės, nes nu jis tooooks mielas…

Su Špoku skirtis buvo sunkiausia. Živilė braukė ašarą, o Gilė klaidžiojo po namus gailiai miaukdama ir ieškodama savo draugo ten, kur jis mėgdavo slėptis labiausiai - šiukšių dėžės spintelėje. Špokas labiausiai gyvenimą praturtino būtent Gilei.

Nauja šeimininkė Lina su Špoku labai laiminga. O Špokui žmogus yra visas pasaulis. Jis nepražus, nes yra labai mylimas.

* * *

Gilei skausmas atlėgs, gyvūnai pamils naujus šeimininkus, o mes visada prisiminsime neįtikėtiną vasarą, per kurią keturis laukinius išleidom į gyvenimą. Galbūt jie mus jau pamiršo, o ir mes turėjome neregėtai daug rūpesčių (jau kelis kartus vienas kitam sakėm, kad daugiau jokių naujų gyvūnų į namus), bet šios patirties nekeičiau į nieką (bet jei turite pasiūlymų mainams, tai išklausysiu).

P. S. labai prašau, nerašykite, kad man reikia vaikų, nes sužinosiu jūsų adresą, atvažiuosiu ir trenksiu į burną.

Rodyk draugams

→ 20 komentaraiKategorijos: Kita

Slovėnijatrip - 2 dalis

parašė: Laurius · 2012-09-17 · 9 komentarai

Mielas fanklube, iššauk braškes ir atsikąsk šampano, nes tu sulaukei antros Slovėnijatrip’o dalies. Neturiu pasiteisinimų dėl tokio ilgo nerašymo laiko, tai gal ir nesiteisinsiu. Tikiuosi, mūsų santykių tai nepaveiks, nes it’s not you, bet it’s me.

Pirmoji dalis - čia.

Po gan sudėtingos kelionės pradžios mums labai reikėjo paguodos irgi atostogų. Ir Slovėjina deliverino, patikėkit, oj kaip deliverino. Todėl ir nuotaika keliantis buvo puiki:

Pirmasis kelionės taškas - Boveco miestelis kalnuose, Triglavo nacionaliniame parke. Iki jo per kalnus serpantinais važiavome antra pavara, dairydamiesi iš už kampo iššokančių mašinų ir dviračių.

Tai nebuvo pats lengviausias važiavimas pasaulyje, bet kai privažiavome Bovecą, nebeliko jokios įtampos.

Čia derėtų pridurti, kad dauguma mūsų kelionės taškų buvo suplanuoti nacionaliniame parke. Tiesiog ten viskas labai gražu.

Mus pasitiko smaragdinė upė, visokie ten tarpekliai, kriokliai ir avys. Kol neparašėt “nuotraukos arba to nebuvo”, duodu vaizdų. Čia aš delne laikau vaizdą:

Čia aš nelaikau vaizdo. Ir išvis čia ne aš.

Slovėnijos nacionalinis Triglavo parkas yra jums ne koks šuns lytinis organas. T.y. įstabus. Kaip ir įprasta pirmą kelionių dieną, nespėjome dairytis ir akimis siurbti vaizdų. O žemiau - jau nebe akimis, o rankomis siurbiame kažkokio alpinisto paminklą.

Čia vaizdas po jo apsiaustu toje vietoje, kur kojos susijungia su torsu.

Nieko specialaus, sakyčiau.

Čia grybas:

Spėkit, kuris yra grybas. Atsakymus siųskite “Radži auksinio voko žaidimas, 04135″:

Čia dar vaizdų:

Pripažinkit, kad tokia upė žiauriai kviečia į ją įlipti.

Esmė tame, kad jos temperatūra yra apie 5 - 10 laipsnių, todėl net braidant iškart užgelia kojas. Bet čia radome tame ir privalumą. Kadangi mūsų šaldytuvas vis dar neveikė, o prigamintas ir iš namų pasiimtas maistas gedo, reikėjo šalčio šaltinio. Į mineralinio butelius prisisėmėme upės ir ją pasidėjome į lenkišką plastikinę šaltdėžę. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai upės vanduo automobilio salone yra gerai.

Čia avis kažką skundžiasi Živilei:

O čia aš deruosi dėl to, kad “kas nutinka kalnuose, pasiliktų kalnuose”:

Dabar noriu šiek tiek padaryti diskursą. Jūs žinote juk, kad aš turiu labai specifinę problemą su vidine ausimi ir ten vestbiuliariniu aparatu, kuri pasireiškia mano netikėtais kritimais nuo vidutinio ir didelio aukščio uolų. Keista, kad taip nutinka tik kelionių į užsienį metu.

Tiesiog ilgainiui išmoksti susigyventi su savo problemomis ir nebedarai tragedijos…

Apskritai tiek grožybių mūsų tikrosios atostogos pradžioje buvo šiek tiek per daug. Nesakau, kad buvo atsivėrę žandikauliai, tačiau buvo sunku pasisukti nepamatant kokios nors nacionalinio parko pasidižiavimo.

Aplink Bovecą radome ne visus susižymėtus taškus. Negalėčiau paneigti, kad taip buvo dėl to, kad dėliodamas kelionės maršrutą ir rinkdamas koordinates, pelės kursorių dėdavau kelių milimetrų paklaida, kad realybėje išvirto į kilometrus. Bet iš esmės buvome labai laimingi. Vienintelį kartą apmaudas apėmė, kai supratome, kad dėl nelankstaus mūsų kelionės grafiko negalėsime sudalyvauti megaantsamblio “Vikend” koncertiniame ture…

Po pietų mūsų laukė paskutinis dienos taškas - Virje krioklys. Čia gi buvo puikuma.

Mano bičiuliai keliauninkai pabūgo šalto vandens, tai taškėsi ant kranto. Aš tai, žinot, nuėjau iki pat krioklio.

Čia aš seksualus ir tai žinau.

Tada nusprendžiau, kad reikia pasidaryti desktopo vertą nuotrauką. Na, žinot, tokią kur gražus vaizdas, mėnesio pavadinimas ir kalendorius.

Kaip sakot? Norit ir jūs ant desktopo užsidėti?

Spauskite pasirinktos rezoliucijos linką. 1024×768, 1280×960, 1680×1260, 2560×1920.

Truputį pasitaškėm ir patraukėm ieškoti poilsio vietos.

Beieškodami kempingo (nes draudžiama miegoti automobilyje nuo 23:00 nacionalinio parko teritorijoje), užtikome didelę laimę - asfaltuotą aikštelę, kurioje nereikia mokėti pilnos kempingos kainos, bet galima nupilti srutas, gauti elektros ir vandens. Paskui pagalvojome, kad toks kempingo tipas yra idealus ekonominiams keliautojams, kaip nuoširdžiai jūsų.

Atsidarėme Slovėniško alaus, išsiskleidėme stalą su kėdėmis ir žaidėme kortų žaidimą Magic.

Kai gretimai priparkuoto komeperio keliauninkų prancūziukai vaikai baigė rėkauti, o nuo tamsos nebeįžiūrėjome kortų, buvo laikas miegoti.

Gulėme pavargę nuo ėjimo, bet labai laimingi. Žinojome, kad turime tik 7 valandas gryno važiavimo Slovėnijos teritorijoje, kas reiškė lėtą mėgavimąsi atostogomis.

Palieku jus be intrigos, bet su neatsakytais klausimais. Ar bus dar vienas desktop’as su mėnesio pavadinimu? Ar tyzeris apie Lauryno nuogą užpakalį pirmoje kelionės dalyje tebuvo triukas prisivilioti skaitytojų? Kokia tikimybė, kad Laurynas vėl kris nuo uolos? Atsakymai į šiuos ir dar kelis klausimus kitoje dalyje. Galbūt jau šią savaitę.

Rodyk draugams

→ 9 komentaraiKategorijos: Kita

Velomaratonas 2012

parašė: Laurius · 2012-08-27 · 5 komentarai

Velomaratonas įveiktas.

Iš esmės tai yra puikus renginys. Visgi turiu kelis pastebėjimus.

  1. Šįmet dalyvių skaičius pasiekė 7 000, kas kaip ir džiugina. Kita vertus, jau labai reikia trasos ilginimo, nes startavus prie Seimo, laisvai važiuoti pradėjau tik prie katedros.
  2. Ypač užkniso komandos. Visokie bankai, UAB’ai ir kitos kontoros, išsirikiavusios per visą trasos plotį. Bet čia pastaba ne organizatoriams, o dalyviams. Girdėjau, kaip jie aikčiodavo, kai pravažiuodavau milimetrų atstumu. Bet tiesiog kitaip neišeina, nes alternatyva yra tik važiavimas paskui besišnekučiuojančius kolegas, kurie neprisibendrauja ofise, tai čia nusprendžia darytis tymbildingą ant 10 km/h.
  3. Vis dar per mažai trasos darbuotojų. Prie mano akių vėl idiotai nusprendė bėgti skersai prospekto ir sukėlė 3 dviračių avariją. Neabejoju, kad bent šiek tiek padėtų paprasta STOP juosta per visą trasą.
  4. Kiekvienas dalyvis galėtų gauti po daviklį (kaip bėgimo maratone), kuris fiksuotų rezultatą. Nes nu koks čia maratonas, jei nežinau savo vietos tarp 7 000.
  5. Visi mano pasiūlymai veda prie dalyvio mokesčio. Jei galėčiau žinoti savo rezultatą ir jaustis saugiau, sutikčiau susimokėti.

Dalyvavot?

Abrozdėliai - Eglės.

Rodyk draugams

→ 5 komentaraiKategorijos: Kita

Slovėnijatrip - 1 dalis

parašė: Laurius · 2012-08-23 · 7 komentarai

Sveikinu skaitančius ketvirtosios mano kelionės kemperiu nuotykius. Ko tikėtis, klausiate jūs? Na, kaip visada, atšaunu, - kartu juoksimės, brauksime ašarą (tada ją nurysime, ir ji mus padarys stipresniais), sužinosime, ar Laurynas vėl krito nuo uolų, galbūt pamatysime nuogą Lauryno sėdimąją ir, galų gale, bent savaitę būsite taip arti manęs, kad beveik galėsite Slovėniją įsirašyti į aplankytų šalių sąrašą.

Čia - vokiška kokibė, kuri turėjo mus saugiau pristatyti į Slovėniją ir atgal:

Šį kartą ėmėm mažesnį variantą, nes keliavom keturiese. Šiek tiek vėliau - apie Mercedes Benz Sprinter privalumus ir trūkumus.

Šie du balandėliai - nauji mūsų kelionės draugai Balys ir Rūta:

Šitų ant kelionės dar buvome neišsibandę. Nesakau, kad buvo neramu, bet man labai nepatinka, kai kelionės draugai susipyksta, ir atsibundu nužudytas.

Keliauninkas Balys vos įlipęs į kemperį pratryško džiaugsmu:

Kol segatės kemperio diržus, noriu su jumis kai ką išsiaiškinti. Kaip žinia, yra šalių, kurias reikia tiesiog pervažiuoti. Lenkija yra ta šalis, kuri retai pasirenkama kaip kelionės tikslas. Kelionės metu netgi sugalvojome du neblogus Lenkijos turizmo šūkius: “Lenkija - neišvengiama” arba “Lenkija – jūsų tranzitinė šalis”. Taigi net neketinau pasakoti šios kelionės dalies, jei ne vienas nutikimas, vertas atskiro paminėjimo. Prieš tai, kol dar nenuleidau ant jūsų savo nuotykių, tebūnie tai mūsų preliudija.

Lenkija mums pasirodė nuspalvinta tamsiomis spalvomis. Jei konkrečiau, tai ta spalva buvo ruda…

Kemperio savininkas iškart paminėjo, kad šaldytuvas nešaldo, bet lyg ir turėtų veikti, nes nu lemputė tai dega. Prisikrovėme greitai gendančio maisto ir pajudėjome. Taisomi keliai, žavios pakelės reklamos, apkūnios plaštakės, bla bla bla…

Įsidienojus pastebėjome, kad šaldytuvas neveikia, o maistas genda. Prekybos centre nusipirkom šaldytuvą ir ledo.

Vakare nieko nenujausdami išsitraukėme namie keptą ir šaldytuve pašildytą vištukę. Ach, kaip buvo nom nom nom.

Kaip vėliau paaiškėjo, vištienos valgyti nederėjo. Pirmasis mūšyje kritau aš, kai rudoji armija pralaužė miesto vartus ir pradėjo deginti moteris ir prievartauti namus. Lėtesniems patikslinu, kad susiėmęs už pilvo bėgau į degalinės tualetą paliuosuotais viduriais. Toliau buvo Živilės eilė.

Naktį gulėdami antrame kemperio aukšte išgirdome krebždesį. Balys tik ištarė “pramušė”, ir mes supratome, kad sprendimas nakvoti degalinės teritorijoje buvo vienas geriausių šios kelionės metu. Visą naktį bėgiojome iki tualeto.

Kodėl nedarėme į kemperio tualetą, logiškai klausiate jūs? O gi todėl, kad išvakarėse buvome sudarę Rudąjį paktą, pagal kurį nusprendėme bent šią naktį pabandyti negąsdinti vieni kitų.

Bet ką aš čia vien apie šūdus. Ryte net akyse buvo šviesiau. Aišku, valgėme bjaurius Čekiškus džiūvėsėlius, buvome išvargę ir išmetėme beveik visą gendantį maistą, tačiau situacija pilvuose gerėjo.

Antros dienos išvakarėse jau valgėme degalinėse nuspirktą maistą ir kitus šprotus, gėrėm alų.

Iki pat kelionės tikslo nespėjom per dvi paras nusigauti, bet labai nesiparinom. Žinojome, kad laiko turime daug.

Nakvynei puikiai tiko Austrijos parkingas.

Per daug nespoilinsiu, bet trečiosios dienos ryte jau buvome Bovec’e - Triglavo nacionaliniame parke. Buvome labai laimingi ir apžavėti vaizduksų.

Bet apie tai kitą kartą. Pasiimkite maisto bent dviem parom ir likite prie ekranų tęsiniui.

Rodyk draugams

→ 7 komentaraiKategorijos: Kita

Blusius

parašė: Laurius · 2012-08-13 · 4 komentarai

Rašau retai, bet kai rašau, tai tik apie savo zoologinius nuotykius. Sorry, pažadu, kad šis blogas netaps zooblogu.

Dar noriu kai ką tarp mūsų, mielieji, išsiaiškinti. Tai, ką aprašysiu toliau, nebuvo nei planuota, nei norėta. Tiesiog viskas taip man gyvenime susiklosto.

Viskas prasidėjo tada, kai grįžome iš atostogų kemperiu po Slovėniją (kaip jau nuspėjate, bus įrašų ciklas apie tai, ištikimieji fanai) ir nusprendėme nuvažiuoti pas kaimynę į kaimą atsiimti Rugės, kuri ten gyveno mūsų atostogų metu. čia aš kalbu apie Rudnios kaimą Varėnos rajone.

Kelionė atrodė įprasta tol, kol važiuojant kelkraštyje pastebėjau mažą kačiuką. Sostojau. Atbulas privažiavau, o Živilė paėmė ant rankų. Akys buvo taip užtinusios, kad vos matėsi vienas akies obuolys, kailyje šokinėjo ir ropinėjo blusos, o kūnas buvo žiauriai išsekęs nuo badavimo.

Tą akimirką, kai sustabdžiau mašiną, supratau, kad bukvaliai mes tą kačiuką jau pasiėmėm, nes nu palikti jį ten, tai jau skaitosi kaip ir nužudyti, ania?

Varėnoje nupirkome maisto ir šampūno nuo blusų, o Rugės globėja Jolanta davė dėžę nuo puodo:

Linkiu pažiūrėti, kaip iš puodo lenda letena:

Namie katiną išmaudėm. Bandėm rinkti blusas, bet tai buvo per sudėtingas darbas, todėl tiesiog išdžiovinom ir pamaitinom.

Šiuo metu jis jau be blusų, bet vis dar labai nusilpęs ir stipriai sloguojantis. Rugė jį intensyviai slaugo savo dideliu (maždaug kačiuko dydžio) liežuviu.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad nesu pamišusi kačių ledi (apskritai ledi nesu vien dėl to, kad turiu penį, prastai flirtuoju su vyrais ir kartais riaugėju). Su Živile buvome nuspręndę - po laikomų kačių išdovanojimo užrauksime su naujų įnamių tempimu į būstą. Nenustoju tikėti, kad tai yra tiesa…

Švelniai priglauskite savo pirštus ant klaviatūros “F5″ klavišo ir laukite įrašų apie naują, ką tik pasibaigusią kelionę kemperiu, blusiaus nuotykius, kitų kačių gyvenimą mūsų namuose ir geriausią 2012 metų filmą so far.

Rodyk draugams

→ 4 komentaraiKategorijos: Kita

Kaip mes Mindaugines šventėme

parašė: Laurius · 2012-07-17 · Nėra komentarų

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Kita