BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sex, foosball & rock ‘n’ roll

Nepažįstamasis su lūpdažiu

parašė: Laurius · 2013-10-09 · 18 komentarai

Išėjau su šuniu pasivaikščioti. Įlindau į mišką. O, šūdas, rašau trumpais kapotais sakiniais kaip Krivickas.

Tai va, vaikščiojome po mišką ir prie mano Rugės prilindo kažkoks šuo.

Pamačiau, kad ant kaklo - nutrūkusi grandinė. Bandžiau prieiti artyn, bet jis baidėsi. O iškėlus ranką, priglausdavo ausis ir pasilenkdavo. Na, lyg būtų muštas ranka.

Kadangi šunėkas Rugei, skirtingai nei man, rodė daug dėmesio (arba kaip mano žmona mėgsta sakyti - “išsuko lūpdažį”, if you know what I mean), tai jie ten abu lakstė ir pan.

Šuo blaškėsi be šeimininko, todėl reikėjo kažką daryti. Turiu įtarimą, kad man pirmoji į galvą kilusi mintis skirsis nuo jūsiškės, bet toks jau esu - gyvūnų ūkininkas. Kai šuo bučiavosi su Ruge, greitai prisegiau jos pavadėlį prie jo grandinės. Išsitraukiau telefoną.

- Labas, Živile. Pareisiu su dviem šunim.
- Kaip su dviem?!!!
- Parsivedu dar vieną šunį. Radau pasiklydusį.
- Kur mes jį dėsime?
- Nežinau, bet negaliu palikti.
- Nu jo.
- Paruošk viską.

- Ką “viską”?
- Nu, nežinau, vonią gal…

Parsivedžiau naują gyventoją namo. Kaimynas dar prie durų paklausė, ar žmona žino, kad išėjau su vienu, o grįžtu su dviem, tai atsakiau, kad taip. Jis kaip visada, kai sužino apie mūsų gyvūnų nuotykius, pavartė akis, pasukiojo galvą ir tiek.

Nors abu su Živile išsirengėm iki kelnaičių (visada taip darome, kai ruošiamės prausti šunį duše), tame beveik nėra nieko seksualaus. Mes taip darom dėl to, kad kai lipi į dušą plauti purvino šuns, tai patys suprantat, kad jau pats švarus nebūsi ilgai. Išmaudėm, išdžiovinom.

Bandėm laikyti uždarytą vonioje, bet jis per kokią minutę išmoko tai, kas Rugei dar neįkandama - atsidarė duris ir atėjo.

Visą vakarą cypė, lindo prie Rugės ir kaišiojo savo “lūpdažį”. Tuo metu kitame kambaryje slėpėsi viena mūsų ir trys laikinos katės. Supratome, kad šuo turi greitai rasti naujus namus.

Nežinau, ar iš nevilties, ar dėl skonio, su Živile gėrėm alų ir sidrą, bandėm apginti Rugę nuo svečio seksualinių išpuolių ir skambinėjome po prieglaudas. Visos prieglaudos atsakė tai, ką atsako visada - nėra vietų.

Nusprendėme, kad reikia geriausio pasaulyje išradimo pagalbos. Žinau, ką dabar galvojate - kodėl tu, Laurynai, tikėjais pagalbos iš penicilino. Iškart atsakau - kalbu apie internetą.

Žinutė Facebook’e buvo sėkminga. Už kelių valandų atliepė dvi merginos, kurios sutiko laikinai priglausti šunį. 23:30 jau sėdėjau ant galinės sėdynės apsikabinęs šunį pakeliui į Antakalnį.

Tą naktį miegojome ramiai.

Po kelių savaičių - skambutis. Žmonės norėjo šio šuns į savo didelį nuosavo namo kiemą.

Šiandien šuniukas jau turi naujus šeimininkus, kurie jo nemuša, neriša prie grandinės ir nelaiko blusuoto lauke prie būdos.

Jūs turbūt dabar tikitės istorijos moralo. Tai jo nėra. Čia tiesiog eilinė istorija, parodanti, kad nežinia kaip, bet mane gyvūnai susiranda. Pasinaudodamas proga noriu pasakyti tam gyvūnui, kuris platina gyvūnų pasaulyje mano kontaktus - baik!

Rodyk draugams

→ 18 komentaraiKategorijos: Kita

Kačių ūkininkas praneša naujienas

parašė: Laurius · 2013-07-17 · 4 komentarai

Partrenkta mašinos ji gulėjo gatvėje kelias dienas. Nereagavo nei į praeivius, nei į šunis.

Kai ją surado žmonės, paaiškėjo, kad jai sulaužytas žandikaulis, perskeltas gomurys, sumušta akis. Iš burnos sklido puvėsių kvapas, veisėsi kirminai, kojos žaizdotos, sušutusios. Klinikoje per naktį sprendėsi klausimas, ar nereikės nutraukti kančių ir eutanazuoti.

Kai pamačiau šią katę nuotraukose, iškart supratau, kad joje per daug potencialo, kad ji numirtų per naktį. Jai lemta kažką padaryti labai laimingu. Todėl iškart rezervavau ją žalios kortos į Kaminskų namus loterijai (o pas mus, kaip žinia, ją laimėti taip paprasta, kad kartais net sklinda gandai, kad viskas surežisuota).

Kaip ir tikėjausi, kitą dieną jai buvo sėkingai padaryta operacija. Žandikaulis buvo sukabintas viela, kojos nuskustos, kirmėlės iššukuotos, žaizdos aptvarstytos.

Taigi, turime kačių ūkyje naują laikiną augintinę. Jai duotas vardas Krima, bet mums pasirodė toks grubokas, todėl vadiname ją Uma.

Uma kol kas gyvena atskirame narve karantino sąlygomis su teleskopu ant kaklo. Valgo (tiksliau, laižo) ir geria pati, kantriai kenčia injekcijas, elgiasi labai drąsiai ir nebijo Terapijos skyriaus vadovės Rugės (nežinantiems - čia toks mūsų šuo, kuris užsiima kačių socializacija ir pasiruošimu gyvenimui išėjus iš už grotų). Labai mėgsta, kai pakasau vietas, kurių pati pasikasyti negali.

Iki vielos išėmimo dar liko pora mėnesių, bet labai norintys jau dabar galite rezervuotis Umą sau ant visai. Pabaigai norėčiau palikti jus su gerai žinomo žmogaus citata.

Jei galėčiau grąžinti laiką ir viską pakeisti, vietoje 3 metų gyvenimo su vyru rinkčiausi visą gyvenimą su kate uma.

Radži

Rodyk draugams

→ 4 komentaraiKategorijos: Kita

Transformeris Asgarde

parašė: Laurius · 2013-07-01 · 5 komentarai

Kur nėra naktinių klubų, šviesoforų, taksi ir autobusų, bet yra atrakcionų parkas, ypatingas tuo, kad velnio ratas retkarčiais užstringa? Kieno herbe yra žaibai ir elektra beigi kur norint užtvenkti marias, nuspręsta paskandinti keletą kaimų? Jei jūsų atsakymas į visus klausimus yra “dievų miestas Asgardas”, jūs esate labai arti, bet nepakankamai. Kalbu apie Elektrėnus.

Kažkada paklausėme bičiulio iš šio miesto, kaip jie kažkur patenka, kai ten tokia situacija su visuomeniniu transportu. Einam, sako jis. O, sakau, kaip jūs kažkur patenkate, kai labai skubate. Greitai einam, atšauna.

Bet aš ne apie tai, koks tai įdomus miestas, o apie savo nuotykį jame.

Visai neseniai lankėmės Elektrėnuose. Pasistatėm mašiną prie didelės dviejų iksų maksimos ir nuėjom vidun savo reikalais. Žiū - gi skambina kaip tik tas draugas, kurį citavau. Tai parodo miesto dydį - vienintelis žinomas man žmogus Elektrėnuose man skambina tada, kai esu jo mieste.

Jis man sako, kad kreivai parkuoju mašiną. Aš pagalvoju, kad tai yra netiesa, nes aš esu pavyzdingas parkuotojas. Bet dėl viso pikto jam pasakau, kad esu iš Vilniaus, todėl statau, kaip noriu.

Tada mes susitinkam, pakalbam, pasijuokiam ir einame link mašinos. Eidamas matau - išties lygiai tokios pačios spalvos mašina stovi pastatyta labai nepagarbiai. Bet ji stovi ne ten, kur stačiau aš, todėl esu ramus. Kuo artyn einu, tuo nejaukiau darosi. Pvz., dėl to, kad mašinos numeriai sutampa.

Žemiau esančioje nuotraukoje pažymėjau, kur stačiau mašiną. Kur ją radau, irgi matosi.

Ar gali būti, kad palikai mašiną neįjungęs pavaros ir ji nuriedėjo, o jei būtum palikęs ją dešiniau, būtum radęs ne aikštelėje, o gatvėje, klausiate jūs? Gali būti, atsakau, bet nemanau.

Esmė tame, kad turint automobilį, kuris yra transformeris autobotas, privalumas tas, kad kasdien gali patirti įvairių nuotykių (padėti vykdyti FTB misijas, gelbėti JAV nuo deceptikonų ir pan.), tačiau yra ir trūkumų. Pvz., mašiną ne visada randi ten, kur palikai. Be to, jei transformavimosi metu esi viduje, nekažką.

Rodyk draugams

→ 5 komentaraiKategorijos: Kita

The Killers @ Riga ‘13

parašė: Laurius · 2013-06-28 · 1 komentaras

“Laurynas, tu juk važiavai į The Killers koncertą Rygoje. Kaip jis tau, a?” šiems identiškais žodžiais kreipiasi į mane visi. Dėl to ir dar dėl savo aplaidumo atnaujinti šį tinklaraštį jaučiu pareigą trumpai papasakoti.

Mes su žmona mėgstam koncertus ir vis laukiam kol koks geras nutiks. Todėl, kai sužinojau, kad į Rygą atvažiuoja The Killers, tą pačią dieną nupirkau bilietus. Va būtent dėl tokios skubos finale sumokėjau vos ne dvigubai daugiau. Be to, kai pirkau, dar nebuvo skaidymo zonomis, todėl negavau bilietų į fanų zoną. Jūs, aišku, iškart klausiate, ar man tai rūpi, tačiau atsakymą sužinosite įrašo pabaigoje.

Važiavom savo mašina. Vairavo retardas:

Gėrėm Sangriją ir Alų labai jaukiam bare centrinėje Rygos aikštėje (berods, Kuba Cafe vadinasi):

Aš dariau Garbage truck spotting’ą:

2 valandas nieko blogo nenujausdami stovėjome prakaituotoje minioje prie vartų:

Įėjome tik 19:30, nors vartai turėjo atsidaryti 17:00.

Kai vartai sužvangėjo ir žmones pradėjo įleidinėti, nutiko nutikimas, vertas atskiros pastraipos. Kaip minėjau, žmonių buvo daug, visi arti vieni kitų, prakaituoti, oras įkaitęs. Bet visi draugiški, be reikalo prie svetimo kūno nesiliečia. Kai minia po žingsnelį pajudėjo link vartų, pajutau už savęs vyro kūną. Prie manęs glaudėsi 45-50 metų amžiaus latvis su basanoškėm ir baltom kojinėm. Jaučiau, kaip nemaloniai liečiasi jo išpampęs pilvas, kaip jo šnopavimas šildo kaklą. Apsidariau - niekas daugiau prie nieko nesilietė. T.y. visiems buvo vietos pakankamai, kad nereikėtų liestis prie kito žmogaus. Paėjau į priekį. Vėl pajutau vyriškį prisiglaudžiant. Kai tik minia pajudėdavo, o aš su ja, vyriškis vis prisiglausdavo. Bandžiau atsilošti, atkišti alkūnę, atlenkti galvą. Niekas neveikė. Garsiai pasakiau apie savo situaciją žmonai. Ji iš manęs juokėsi. Latvis nereagavo arba nenorėjo to daryti. Tada niekur nėjau, bet palinkau į priekį. Latvis vėl prisiglaudė prie manęs. Susinervinau. Pradėjau eiti į kairę. Po kažkiek laiko pavyko išsilaisvinti iš šlapio vidutinio amžiaus vyriškio glėbio. Živilė juokėsi, o aš stebėjau, ką jis darys. Jis bandė prie vieno vaikino glaustis, tai tas nepatikliai atsisuko. Vėliau mačiau, kad vyriškis laikosi atstumo ir nebesiglaudžia prie žmonių. Vadinasi tai buvo asmeniška - aš buvau jo seksualinis objektas. Ne, žemiau jo pilvo savo kūnu nieko nepajutau, bet vis tiek troškau palįsti po dušu, kur dėl bėgančio vandens nesimatytų mano ašarų.

Bet buvau laimingas, kad alien vs predator situacija baigėsi (aš esu alien, nes iš Lietuvos, o jis yra predatorius, patys žinote kodėl).

Čia yra jis:

Ploviau dvasinį purvą alumi:

Laukėm dar porą valandų net nenujausdami, kad nepasirodys ypatingi vakaro svečiai - James. Kaip vėliau jau po koncerto iš visokių Twiter‘ių, James svetainės, delfi.lv ir organizatorių (EM Concerts) Facebook puslapio sužinojau, scenos rangovai M-light nesugebėjo užtikrinti sutartyje su James numatytų saugumo reikalavimų, dėl ko grupė atsisakė išeiti į sceną. Pasak organizatorių, tai yra pirmas atvejis per 25 metus ir visa atsakomybė dėl to tenka M-light. Mano galva, atsakomybė yra EM Concerts, ir būtent jie turėjo viską išspręsti arba bent užlipti laiku ant scenos beigi informuoti ištikimą faną apie situaciją. Nesuvaldė krizės.

Grojant foninei muzikai, netikėtai į sceną atėjo The Killers ir pradėjo Mr. Brightside. Truputį keista pradėti koncertą nuo headliner‘io, bet užteko poros dainų ir mes jau buvome nuotaikoje.

Jei jau kalbėti apie koncertą, tai viskas buvo super gerai. Nepaisant to, kad nestovėjome fanų zonoje, gerai išsitaškėm. Skaitau, kad kilerių pasirodymas patenka į mano top3.

Netikėtai abu su žmona atleidom visas nuodėmes dėl apšildančios grupės, kelių valandų laukimo ir beveik dėl to incidento prie vartų.

Eidamas iš stadiono kaip mažas vaikas klegėjau, kaip viskas buvo gerai, koks stiprus vokalisto balsas, kaip už širdies griebė “Miss atomic bomb” ir ten pan.

Živilė susirangiusi miegojo ant galinės sėdynės, o aš Red Bull‘io išpūstomis akimis klausiausi beveik setlist‘o CD ir ramiai riedėjau atgal. Ir man visiškai nerūpėjo, kiek sumokėjau už bilietus, nes žinojau, kad šios euforijos nekeisčiau į nieką. Nebent į dar didesnę euforiją. Arba į didelius pinigus, už kuriuos galėčiau aplankyti visas norimas grupes per vasarą. Arba super galias. Na ok, žinojau, kad šią euforiją iškeisčiau į daugybę dalykų, tačiau viduje buvo labai gera. Net nežinau, kodėl. Galvoju, kad arba buvo tikrai labai geras koncertas, arba man nedaug reikia ir aš pats susikuriu sau geras emocijas… :)

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Kita

Laurynas kovoja prieš sistemą - 1 dalis

parašė: Laurius · 2013-04-10 · 8 komentarai

Esu vartotojas, nes man patinka daiktai, man patinka pirkti ir patinka turėti. Esu vartotojiškos kultūros atstovas ir dėl to noriu būti mylimas ir gerbiamas. Žinau savo, kaip vartotojo, teises ir tikiu, kad šis žinojimas yra vertybė, šias savo teises ginu ir tai darau su maždaug 80% sėkmės rodikliu.

Nieko nėra nuostabesnio nei paslaugos teikėjo veidas, kai jis sužino, jog nepavyks pagaidinti kliento. Na gal tik mylimo žmogaus veidas. Na gal dar krioklys iš apačios, orgazmas arba čiaudulys. Na gerai, beveik viskas yra nuostabiau už paslaugos teikėjo veidą. Bet aš ne apie tai. Aš apie Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę.

Yra toks funkcionierius Leonardas Streikus, minėtos ligoninės vadovas. Nežinau, kaip buvo tiksliai, todėl galiu tik fantazuoti, bet, kaip įsivaizduoju, senas sovietinių laikų statytinis, sugebantis įtikti įvairioms valdžioms ir lanksčiai pabučiuoti kam reikia į patį tarpą, per savo 24 metų (!) vadovavimo įstaigai laikotarpį matęs šilto iš šalto (iš nuogirdų ir gandų apie chaosą, korupciją ir kitą įvairų mėšlą ligoninėje, spėju, daugiausiai šilto) vieną dieną sugalvojo užtverti ligoninės įvažiavimus pakeliamais užtvarais ir apmokestinti stovėjimą ligoninės teritorijoje.
Kaip ligoninės teritorijos pokyčiai palietė mane asmeniškai, klausiate jūs? Ką tu, Laurynai, esi varguolis, kuriam gaila kelių litų už stovėjimą, antrinate sau? Gal tu koks tai pilnaties riteris, it vanduo, veikiamas mėnulio šviesos?

Esmė tame, kad gyvenu gretimoje gatvėje prie ligoninės. Leo (aš jį taip švelniai vadinu savo galvoje, kai su savimi kalbuosi – red. past.) savo sprendimais sukėlė tokias pasekmes:

  1. Daugybė vairuotojų nusprendė pasipriešinti stovėjimo apmokestinimu ir važiuoti per pievą iš mano gatvės į ligoninės teritoriją.
  2. Daugybė vairuotojų nusprendė, kad pigiau bus statyti mašinas mano kieme. Dažnai nerandu, kur statyti mašiną (perkant butą, į kainą buvo įskaičiuota vieta stovėjimo aikštelėje).
  3. Kai kurie vairuotojai mašinas palieka po ženklais, draudžiančiais sustoti, ant vejos arba tiesiog netvarkingai numeta mašinas. Vieną kartą vos nesukaliau savo mašinos, nes dėl posūkyje sustatytų kitų, nepamačiau atvažiuojančios.
  4. Policija kartais net nevažiuoja dėl gyventojų skundų (dėl parkavimo), nes gauna kelis iškvietimus minučių skirtumu.
  5. Žmonės, atvažiavę į ligoninę, bet mašinas palikę mano kieme, į ligoninę būriais traukia per pievą.
    Be to, mane per kaimynus pasiekė informacija, kad ligoninės teritorija buvo užtverta be viešojo konkurso, ligoninė, vykdydama projektą, jo nederino nei su savivaldybe, nei su gyventojų atstovais (administruojančia bendrove).

Mano žmogaus voro jausmas dilgčiojo, kad šis reikalas buvo sumautai nešvarus, todėl reikėjo imtis veiksmų.

Taigi sausio 21 dieną išsiunčiau šį laišką ligoninės vadovui, o laiško kopijas persiunčiau Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui, Gintarui Žandaravičiui ir Sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Povilui Andriukaičiui.
Kadangi siunčiau pirmenybiniu registruotu paštu, adresatai laiškus turėjo gauti jau kitą dieną. Taip ir nutiko. Man paskambino iš ministerijos dėl kai kurių patikslinimų. Vėliau vasario 4 dieną gavau el. laišką iš ministerijos, vasario 14 d. – iš savivaldybės.

Po minėtų atsakymų gavimo paaiškėjo, kad Leo projekto nesusiderino su savivaldybe. SAM‘as jokių problemų nepastebėjo (tai, žinoma, nereiškė, kad jų nėra). Tačiau įdomiausia buvo tai, kad Leo man neskambino ir nerašė. Nejučia prabėgo labai daug dienų ir aš supratau, kad šis svajonių jaunikis po pasimatymo man greičiausiai nepaskambins. Jei būčiau vartotojų teisių nepilnametė, susiriesčiau į kamuoliuką ant grindų ir verkčiau. Tačiau esu vartotojų teisių aukščiausio lygio šliundra, todėl nusprendžiau, kad manęs nemokamai padulkinti neišeis.

Ir jei jūs galvojate, kad stangrus kauburys mano kelnėse yra dėl to, kad per dažnai galvoju apie Leo, jūs klystate. Tai yra koziris, kurį ketinu išsitraukti…

Laukite tęsinio.

Rodyk draugams

→ 8 komentaraiKategorijos: Kita

Kačių ūkis - Salemas

parašė: Laurius · 2013-04-08 · 3 komentarai

Salemas - ne pats sudėtingiausias atvejis pasaulyje, bet neabejotinai naujas iššūkis mano ir mano žmonos gyvenime. Nes nu jis gi buvo laukinis 2 metų katinas, kai Živilė jį pagavo prie darbo. Dideli kiekiai koncentruotos meilės, kartais net su perdozavimo rizika, perlaužė katiną, ir šiandien jis yra naminis meilūnas. Neišsigąskite žodžio “perlaužė” - tai, ką siūlau, vis dar yra vienas vienetas katino.

Salemas gavo vardą iš Živilės kolegos Igno Zimaičio, nes yra panašus į paauglėms mergaitėms skirto serialo “Sabrina, the Teenage Witch” juodą katiną Salemą. Igno, dėl to, ką jis žiūri laisvalaikiu, aš neteisiu.

Salemas jums patiks, jei:

  1. Mėgstate saliamį. Tačiau, kas jo nemėgsta, tiesa? Salemas jo pas mus nėra ragavęs, bet neabejoju, kad jį dievintų. Jei jums patinka sausa rūkyta dešra, jūs su Salemu esate skirti vienas kitam.

  1. Kakojate ir siusiojate į tualetą. Koks sutapimas - Salemas viską irgi daro į kraiko dėžutę.
  2. Mėgstate savo dėmesį skirti katinų glostymui ir kasymui. Šis katinas ypatingai mėgsta, kai su juo atlieka minėtus veiksmus.
  3. Esate “Žvaigždžių karų” fanas. Ta prasme, jei jūsų ne tai, kad netrikdo švokštimas ir šnopavimas, primenantis Dartą Vėderį, o tiesiog žavi, tai čia yra jūsų katinas.
  4. Mėgstate garsiai klausytis muzikos. Salemas yra beveik kurčias, girdi tik garsios muzikos virpesius.
  5. Esate ne tik reklaminis “Auksinio voko” veidas, bet ir klientas. Bet čia nebūtina sąlyga.
  6. Turite šunį. Salemas dievina mūsų Rugę ir murkia vos ją pamatęs.

  1. Neturite namie kitų kačių. Salemas yra alfa patinas, dūchinantis mūsų Gilę.
  2. Mėgstate gerą muziką. Salemas mėgsta klasikinio roko virpesius aparatūros staliuke, neretai klausosi “Classic hits 93.9″ interneto radijo:

Salemas yra juodas, neįtikėtinai draugiškas, tvarkingas ir neišrankus katinas. Jis reikalus daro į dėžutę, yra kastruotas ir nukirmėlintas. Dar truputį baikštus, bet labai vertinantis tikrą draugystę su žmogumi.

Garsūs žmonės apie Salemą:

Vienas profesionaliausių aktorių. Už gabalėlį tuno sudainuoja bet ką iš Van Gogo kūrybos
Mellisa Joan Hart, “Sabrina, the Teenage Witch” serialo aktorė

Kas naujo, katine? Woah, Woah. Kas naujo, katine? Woah, Woah.
Tom Jones “What’s New, Pussycat?”

Two fishermans fish by the lake. Salemas wait for the fish. Fishermans catch only mermaid. Where is the fish, Salemas ask. Fisherman looks at talking cat and say “But how?”.
Pishius

Laimi greičiausi. +370 675 03394 arba laurynas.kaminskas [ant] gmail.com.

Rodyk draugams

→ 3 komentaraiKategorijos: Kita

Užsispyrėlio sutramdymas

parašė: Laurius · 2013-02-28 · 6 komentarai

“Užsispyrėlės sutramdymas” yra toks filmas, kurio aš nemačiau ir kurio LT pavadinimas visiškai nesisieja su EN: “10 things I hate about you”. Dar šis filmas niekuo nesisieja su daugybe kitų dalykų, tarp kurių - šis įrašas.

Prieš mėnesį Živilė ant savo ofiso įėjimo šildomų laiptų pamato juodą laukinį katiną.

Katinas sunkiai kvėpuoja, sloguoja, ten visokius nosies burbulų performansus rodo, o lauke tuo metu, kaip žinia, nemenki šalčiai. Živilė žaibiškai per porą dienų priima sprendimą, kad katinui reikia pasigydyti. Iš pradžių bando visokias nesąmones, kol galų gale pasiskoliname katinų gaudyklę - metalinį narvą su paspaudimu aktyvinamomis durelėmis.

Katinas iškart pagaidinamas (apgaulės būdu įviliojamas į narvą - red. past.) ir nuvežamas pas veterinarę. Atliekami visokie tyrimai, kastracija, ir tada juodasis ponas atgula kelioms dienoms į stacionarą.

Su sąlyga, kad stacionaras kainuoja, pasiskoliname narvą ir įkurdiname katiną pas save namie.
Čia prasideda mūsų nauji nuotykiai su nauju namų gyventoju.

02.18 - katinas šnypščia ir reiškia pasipiktinimus situacija. Šuo budi prie narvo beveik visą parą. Katinas gauna vardą - Salemas (toks animacinis filmukas yra apie raganaitę Sabriną ir jos katiną).

02.19 - paaiškėja, kad katinas visiškai laukinis. Nėra net kalbos apie racionalų pokalbį su juo. Narvas uždengtas, vengiam prieiti. Šuo budi toliau.

02.20 - išsiaiškinam, kad katinas kurčias. Kai miega, visiškai nereaguoja į garsinius dirgiklius, o jei pramerkia akis, būna nustebintas vaizdo ir įjungia „rage mode”. Šuo skiria mažiau laiko, bet nuolat vizituoja.

02.21 - Kažkokiu būdu katinas atsidaro narvo duris ir vidury nakties išeina apžvalgos rato po namus. Kitos katės iš baimės lipa mums ant galvų, naktis beveik bemiegė, bet katinas saugiai patalpinamas į narvą.

02.22 - Katinas pagaliau pradeda normaliai valgyti. Šnypščia.

02.23 - Katinas valgo iš indelio, kurį laikome nuosava ranka.

02.24 - katinas palūžta ir pradeda glaustytis į narvo grotas, kai šuo šalia. Pradarom narvo duris. Šuo laižo katinui galvą, o katinui iš džiaugsmo bėga seilės. Ant mūsų šnypščia.

02.25 - Katinas jau valgo iš rankos ir leidžiasi paglostomas. Paskui, aišku trenkia per ranką, šnypščia ir eina prie šuns.

02.26 - Katinas šnypščia mažiau, kas realiai reiškia, kad vis dar labai daug, daužo per rankas švelniau, o seilių kiekiš iš burnos išteka didesnis.

02.27 - Salemas pats inicijuoja kontaktą, jau galim katiną pakasyti, beveik spėjam patraukti ranką ir išvengti smūgio. Šuo - absoliučiai geriausias Salemo draugas, kuriam jis leidžia laižyti labai įvairias vietas ir kartais žaismingai pabaksnoti nosimi.

Taigi, katinas turi tokius trūkumus: yra laukinis (bet mes, spėju perlaušime jį per šią savaitę), greičiausiai persirgęs kačių gripu, todėl kurčias ir šniokščia kaip Dartas Vėderis. Privalumai tokie: labai gražus ir šniokščia kaip Dartas Vėderis.

Artimiausias planas - per šią savaitę jį visiškai palaužti, gerai išglostyti ir jau paleisti iš narvo į namus.

O dabar tai, ką mėgstate - vaizdas:

Rodyk draugams

→ 6 komentaraiKategorijos: Kita

Slovėnijatrip - 5 dalis

parašė: Laurius · 2013-02-22 · Nėra komentarų

Nelly Furtado dainuoja, kad visi geri dalykai turi ateiti į pabaigą. Taip baigiasi ir mano praėjusios vasaros atostogų Slovėnijoje apžvalga. Ach… jei turėčiau laiko mašiną… Tai nužudyčiau Hitlerį.

Bet mes čia ne to susirinkome, tiesa?

To, ko mes čia susirinkome, pirma dalis čia, antra čia, trečia čia, o ketvirta čia.

Atsibudome degalinėje.

Dienos plane buvo Bledas. Leiskite jums papasakoti apie Bledą. Mūsų kelionės maršrute šis atvirukinis miestas atsidūrė dėl to, kad yra visiškai atvirukinis. Nu toks visiškai nekomercinis taškas, ramumos oazė ir ten panašiai:

Čia nuotrauka ne mano, čia yra vaizdas, kuris mus, keliauninku, sužavėjo dar Vilniuje. O tikrovė kitokia. Pasirodo, Bledas yra Trakai padauginti iš Palangos. Nu gerai, gal aš truputį perdedu, bet, manau, jūs esmę supratot - gausybė turistų, kempingų, valčių nuomos punktų, maudynių ir visokios komercijos.

Čia aš tiesiog sužavėtas pilies, esančios ežero viduryje, banalumo:

Jei labai trumpai papasakoti, kas yra gero kurortiniame miestelyje Bled, tai siūlau čia niekada nevažiuoti.

Tada dar aplankėme nerealybę. Nu čia iš esmės dar vieni tarpekliai su kriokliais, žydru vandeniu ir ten panašiai. Vadinasi Vintgar tarpekliai. Palieku jus su keliais vaizdais ir per daug nekalbu:

Įdomus pastebėjimas. Kadangi esu apsileidėlis ir vasaros atostogas aprašinėju žiemos pabaigoje, nutiko taip, kad kelios Vintgar tarpeklių foto įkrito į praėjusią kelionės dalį prie Tomino tarpeklių. Bet tarp jūsų ir manęs yra daugiau nei paprasta draugystė ir mes vienas ant kito dėl tokių dalykų nepykstam.

Keliaujam toliau. Sunkiai besiorientuojantys erdvėje turbūt negalės patikėti, kad Slovėnija turi prieigą prie jūros. Jūra buvo pažadas Rūtai, čia buvo tokia vos ne šios kelionės sąlyga. Todėl per mažytę Slovėniją pasileidome iki labai itališko visai kitokio tipo kurortinio miestukso.

Slovėnija yra nedidelė šalis, kurią gali pervažiuoti labai greitai, todėl labai įspūdingai atrodo augmenijos, klimato ir architektūros pasikeitimai keliaujant į pietus. Viskas spinduliuoja Italija.

Iškart prisipažinsiu, nemėgstu miestų. Žinot kaip sakoma: pamatei vieną - pamatei visus. Nors gal čia taip sakoma apie Keanu Reeves’o vaidmenis… Esmė tame, kad miestai manęs nestebina ir nedomina. Visgi, turiu pripažinti, kad net per alinantį karštį buvo visai smagu šešėlius gaudyti siaurose Pirano gatvėse.

Čia mes mėgaujamės odą skrudinančiu brizu:

Beje, panašu, kad Slovėnija yra šio vyro reikalas:

Žemiau - Balys mėgaujasi pasakiško grožio jūros bangomis:

Po kelių šilumos smūgių ir infarktų nusprendėme pasislėpti kokioje nors užeigoje ir pasilepinti jūros gėrybėmis (visgi buvome prie jūros).

Čia Balys yra Cthulhu:

O čia aš matuojuosi jūros gėrybės auskarą.

Karštis pasiglemžė beveik visas jėgas. Vieną dalį atstatėme ant kažkokio molo, ar kaip ten jis vadinasi.

Kitą dalį su alumi atstatinėjome degalinėje:

Čia Rūta eina totaliai prieš sistemą sėdėdama prie ženklo su užrašu, kad čia nesėdėti:

Čia ir miegojome.

Norėčiau iškart pasiaiškinti. Esmė tame, kad mūsų poreikiai nakvynei buvo asketiniai - nuleisti srutas, gauti švaraus vandens ir vietą pastatyti mašinai. Tokio tipo aikštelę radome tik vieną - Triglavo nacionaliniame parke, Bovec mieste. Visa kita - prabangūs kempingai su gausybe paslaugų, kurių mums nereikėjo, tačiau kurios tiesiog įeina į kainą. Degalinės, nors ir netenkindavo mūsų visų įgeidžių, puikiai tiko kaip nakvynės vieta. Gal tik su vaizdu geriant alų būdavo nesklandumų. Kita vertus, susėsdavome ratu ir žiūrėdavome vienas kitam į veidą. Patikėkite, tikrovėje tai atrodo žymiai mažiau creepy.

Kitą rytą nubudome su dilema. Dar prieš išvažiuodami į kelionę žinojome, kad Slovėnijoje yra du stalaktitų-stalagmitų urvai. Vienas - saugomas Unesco, kitas - nerealiai didelis, kur esi vežamas traukinuku. Sprendimas buvo toks - važiuojame į Škocjan urvus, saugomus Unesco, o paskui, jei dar bus noro ir pinigų, aplankysime ir kitus - Postojnska.

Čia mes susiduriame su problema. Urvų ekosistema yra labai jautri, todėl ten draudžiama fotografuoti. Aš žinau jūsų aistrą nuotraukoms, todėl turiu iškart nuvilti - jų nebus.

Net jei nuotraukų turėčiau, jos turbūt būtų apgailėtinos. Noriu pasakyti, kad kokybiškų vaizdų rasite internetuose. Jei turėsite progą, rekomenduoju apsilankyti šiuose urvuose. Mano vaikystės svajonė buvo pamatyti stalaktitus-stalagmitus, kuriuos pamačiau knygoje “Mokslas ir visata”.

Šie urvai yra neįtikėtinai įspūdingi keliais aspektais - savo mastu (pasijunti mažu aukso gabaliuku Radžio voke), istorija (pirmieji tyrinėtojai daugybę  metų po juos keliavo pasišviesdami žibaliniais žibintais ir naudodamiesi primityviais įrankiais) ir gamtos jėga (visam grožiui nulipdyti milimetras po milimetro prireikė milijonų metų).

Po šio urvo pinigų ir noro liko, tai dar nukeliavome į komerciškesnį objektą su traukinukais, keliais skirtingomis kalbomis kalbančiais gidais ir visai kito masto plotais. Šie urvai irgi verti dėmesio. Čia ne tiek pasijusi mažas, kiek gali pasigrožėti skirtingų spalvų, formų ir dydžių uolienų salėmis.

Vėl gi - foto nėra.

Netoliese aplankėm tikrą incepcijos pilį, kuri yra oloje, o po ja yra dar vieni urvai. Bet mes į juos nelindome. Pasigrožėjome iš tolo.

Kas turi du nykščius ir yra prie pilies? This guy:

Balys rodo maišą, kuriam visoks vietinių gamintas alkoholis:

Prie pilies Balys šaudė. Šaudė taip gerai, kad net gavo papildomą šūvį:

O tada jau judėjome namo. Daugiau nedarėme nuotraukų, nes tik važiavome. Na gerai, gal vieną pasidarėme Lenkijoje, kur nakvojome fūristų aikštelėje, prie apmyžtos tvoros.

Išgelbėjo žiūrėjimas vienas kitam į veidą ir pabėgimas mintimis į happy place, kad negalvotum apie purvą ir prezervatyvus aplinkui.

Skaitau, kad jau viskas.

* * *

Reziumuojant, kelionė neabejotinai pavyko. Nepaisant kiek rudokos pradžios, jokių incidentų nebuvo. Išsibandėme naujus kelionės draugus. Paaiškėjo, kad su jais ne tik encounteryje smagu dalyvauti, bet iš jų gaunasi ir visai tobuli pakeleiviai ant ilgesnės kelionės.

Įveiktas atstumas: apie 3 700 km. Išlaidos, įskaitant viską: apie 1 500 Lt ant galvos. Ekstra ačiū: sesei, kad prižiūrėjo gyvūnus, ir draugui Vitaliui už GPS’ą :)

Jei reikia patarimų dėl kemperių ar kelionių, maloniai lauksiu jūsų užklausų.

O kad neliūdėtumėt iki kitų mano atostogų, siūlau grįžti į praeitį ir pasigrožėti ankstesnėmis atostogomis su kemperiais:

  1. Pirmoji kelionė kemperiu į Italiją: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.
  2. Alaus kelionė po Čekiją: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis.
  3. Balkantripas: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis, 7 dalis.

Ir visiškai pabaigai patarimas apie keliones laiku: praeityje nieko nekeiskite ir niekuo gyvu nesusitikite savęs.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Kita

Leeloo

parašė: Laurius · 2013-02-20 · 7 komentarai

Šiandien noriu su jumis pakalbėti apie gyvūnų eutanaziją, bet labai labai siaurąja prasme. O tie, kam visiškai neįdomu skaityti vidutinio ilgio įrašą, gali skipinti iki pabaigos ir apžiūrėti naujojo mūsų namų lolcat’o nuotraukas.

Kai tik galvoju, kad gyvūnų mano gyvenime pakanka, jie mane kaip kokią disnėjaus princesę miške apspinta ir uždėję ranką ant peties sako, kad, Laurynai, ne, tau mūsų vis negana. Čia ne dėl to, kad aš pateptas lašiniais ar kokiais ten kergimo feromonais, tikrai ne. Aš galėčiau seilėtis apie tai, kad gamtą reikia gerbti prie jos prijungiant savo avataro šlangą, bet esmė paprastesnė - aš tik noriu pakeisti pasaulį. Suprantu, kad vien rodant pavyzdį tai padaryti yra sudėtinga, bet niekas ir nesako, kad gyvenimas yra paprastas. Be to, tokiu būdu aš galiu dar ir patenkinti savo aistrą, sudėtingiems atvejams sakyti „taip”.

Taip pas mus atsirado trikojė Gilė, taip sutikome priglausti 3 kates, taip vos nepasiėmėm diabetiko šuns (deja, neišgyveno) ar traukinio partrenktos kalytės (taip pat neišgyveno), taip priglaudėm pakelėje rastą blusių Špoką. Lygiai taip priėmėm į savo gyvūnų bendrabutį Norą aka Lilu.

Pasiimti sveiką veislinį gyvūną yra pakankamai paprasta. Sudėtinga yra priglausti sergantį gyvį ar tokį, kurio niekas nenori arba siūlo eutanazuoti. Didžiausias motyvatorius man yra kalbos, kad gyvūnas neišgyvens ir feikiniai bandymai pasijusti herojum tiesiog sėdint prie kompo ir rašant komentarą „kam čia kankinat, užmigdykit”.

Tikiu, kad reikia imtis sudėtingiausių atvejų, o ne migdyti gyvūnus, ne todėl, kad geriau pasijusčiau, kažką įrodyčiau žmonėms, kurie skriaudžia gyvūnus, o todėl, kad nuskriaustiems gyvūnams parodyčiau, kad ne visi žmonės yra šikniai, o gyvenimas nėra vien šūdai ir myžalai.

Tai čia toks įvadas, kuriuo aš iš tikrųjų noriu pasakyti, kad reikia mažiau kalbėti, o daugiau daryti. Net, jei mano pavyzdys nieko neužkrės, vis tiek bus viskas ok, nes aš toliau galėsiu gyvūnų atstovams gerinti žmonių rasės įvaizdį ir taip bent kažkiek atstatyti balansą visatoje.

* * *

O dabar apie esmę. Lilu yra nelaimingų įvykių, bet laimingo likimo katė. Kodėl, klausiate jūs?

Panašu (tikimybė apie 90%), kad ši katutė šildėsi po automašinos variklio dangčiu. Po variklio užvedimo, judančios detalės ją sužalojo. Istorijos dalis, nuo šio įvykio iki katės atsidūrimo prie gyvybės vagonėlių, yra tokia pati miglota, kaip Jėzaus gyvenimas nuo gimimo iki 30 metų (tačiau skirtingai nei Jėzaus stebuklai, Lilu atvejis yra realus ir egzistuojantis).

Aišku tik tiek, kad ji apie parą po sužalojimų šalo lauke (čia pagal žaizdas pasakė kažkokie gydytojai).

Kai mes ją pamatėme veterinarijos klinikoje, ji atrodė kaip zombis: skylė žande, nušalę ausų galai, per išdraskytą šoną išlindęs raumuo, sutrupinta pėda, išlindęs kaulo gabaliukas, žaizda ant kitos kojos, trečdalis uodegos - pažeistas. Bet palaukit - siūlau nuryti gumulą gerklėje ir skaityti toliau (arba galit išspjauti).

Ausų galiukai beveik nukrito, žaizda žande susiūta ir užgijo tobulai, šonas, nors plikas, bet gražiai gyja, kojos žaizda beveik užsitraukė, o sudžiūvęs uodegos galas nukris pats arba bus saugiai nuimtas. Žinoma, kitos kojos nepavyko išsaugoti - ji amputuota ties pečiu. Bet tai netrukdo Lilu šokuoti po kambarį, ridenti Gilei kamuoliuką ar užlįsti už aparatūros staliuko ir apkakoti laidus (OMFG, gal jūs geriau net neklauskit manęs…).

Reziumuojant, Lilu kol kas sveiksta, pratinasi prie aplinkos ir be galo daug murkia. Likite su manimi ir jau visai netrukus sužinosite, kodėl katytės vardas Lilu ir kaip jai sekasi mūsų namuose. O dabar jus palieku su mini foto galerija:

O čia - naujausia nuotrauka. Lilu po operacijos namuose laiminga daro tai, ką moka geriausiai - murkia:

Rodyk draugams

→ 7 komentaraiKategorijos: Kita

Slovėnijatrip - 4 dalis

parašė: Laurius · 2013-02-19 · 3 komentarai

Nors žiema į pabaigą, bet mums širdyje dar vasara, tiesa? Ne, netiesa. Jei širdyje jaučiate karštį, tai čia gali būti ligos požymis ir jums reikėtų skubiai pasirodyti specialistui.

Kuo jūsų greičiausiai mirtina liga yra susijusi su šiuo įrašu? O gi tuo, kad čia - priešpaskutinė mūsų vasaros kelionės į Slovėniją dalis.

Pirmoji dalis čia, antroji čia, trečioji čia.

Esmė tokia - paskutinį kartą jus palikau kažkur šioje vietoje:

Daugiau tai nepasikartos - daugiau jūsų čia nepaliksiu.

Raudonai pažymėjau planuotą dienos maršrutą. Problema su Triglavo nacionaliniu parku yra ta, kad kelio su mašina per jį skersai nėra - reikia apvažiuoti. Tačiau jis nėra toks didelis, kaip atrodo.

Atsibudę ryte patraukėme į Tolmino (arba kaip mes švelniai juos vadinome, Tolminkiemio) tarpeklius. Pasirodo, šitas daiktas yra baisiniai gražus.

Daug visokių vaizdų, į kuriuos reikia rodyti pirštu ir dėtis į fotoaparato kortelę:

Žemiau - twilight’as:

O žemiau - dar didesnis twilight’as:

Manęs reikėjo mano planetai, tai turėjau trumpam pasišalinti:

Čia aš rodau, kad mes stovime už akmens, vadinamo meškos galva. Galima iškart suprasti, kad esu puikus rebusų rodytojas, nes viskas aišku, tiesa?

O čia vėl planeta šaukė:

Mano minėtų tarpeklių pramoginiame komplekse yra taškas, būtinas aplankyti ekstremalios literatūros gerbėjams. Pasirodo, čia yra urvas, kuris Dantę įkvėpė parašyti “Dieviškosios komedijos” dalį “Pragaras”. Ekstremalu tai, kad reikia specialios įrangos, norint viską pažiūrėti. Mes išdrįsom maždaug tiek:

Bet jums tai nieko nesako, todėl apytiksliai pavaizduosiu realiame žemėlapyje:

Paskui atsigaivinom. Nepamenu, ar sakiau, kad per nesąmoningai didelį Slovėnijos karštį, visoks alus geras, kai jis šaltas:

Užpilamos sriubos iš pakelių yra gerokai, tačiau teisingai nuvertinamos:

Buvo labai gražu bei ten viską ir mes jau kaip ir važiavom į kitą suplanuotą tašką, bet netikėtai prie kelio pastebėjom tokį ženklą:

Aš jums išversiu, kad nereikėtų stotis ir eiti žodyno - 62 metrų aukščio “Sopotos” krioklys. Turėjome laiko, tai pagalvojom, kad gal verta pažiūrėti. O iš tikrųjų tai čia buvo pats geriausias krioklys Slovėnijoje.

Va ką pamanėm užlipę į kalną:

Kadangi nesimato, tai padidinsiu, kaip Balys žiovauja iš susižavėjimo:

Šitas krioklys yra pats geriausias ne tik todėl, kad turi suoliuką, ant kurio gali sėdėti ir žiūrėti, bet dar ir todėl, kad gali nueiti iki apačios ir išsimaudyti krioklyje. Bet palaukite - čia išvis nėra jokių turistų, todėl krioklys kokiai valandai priklausė tik mums.

(aukščiau esančią foto spauskite ant padidinimo)

(su šia galite daryti analoginius veiksmus)

Ir kai jau galvojome, kad čia ir taip viskas gerai, po suoliuku radome, vaje vaje, gi svečių knygą!

Tai kaip priklauso, palikom ant knygos sienos post’ą:

Žinau, ką jūs sakote. Tipo, tu čia rašai, Laurynai, viskas ok, bet nenumaldomai artėja kovas, o mūsų desktopai jam nėra pasiruošę. Bet aš tikėjausi to, todėl šekit tapetą:

Lipant žemyn nuo krioklio iki mašinos, radom šaltinėlį. Prie jo buvo kažkoks užrašas slovėniškai, bet Google translate išvertė visišką nesąmonę, todėl tiesiog atsigėrėm:

Mūsų laikas Triglavo nacionaliniame parke seko. Buvo likęs vienas taškas, pikantišku pavadinimu Bled. Čia tokia kaip ir pramoga - prie daiktų, matomų aplinkoje, pridėti šio kurortinio miestelio pavadinimą. Įspūdingiausiai skamba “policija bled” (šitą reikia rėkti ir tada bėgti):

Prie Bledo norėjome pamatyti dar vieną krioklį. Tiesą sakant, jau nuo krioklių pykino. Vienintelis išsigelbėjimas - tai, kad visi kriokliai skirtingi, o kai kuriuose iš jų galima išsimaudyti. “Savicos” krioklyje negalima.

(jei nespausite ant aukščiau esančio paveikslėlio, nieko nenutiks)

Patį Bledą pasilikome kitai dienai. Temo, todėl jau reikėjo užsipirkti alaus ir ieškotis nakvynės.

Nuostabusis Triglavo parkas turi problemą. Jame negalima nakties metu miegoti mašinoje. Tai galima daryti tik kempinge arba specialioje aikštelėje. Aikštelę per visą kelionę radome tik vieną, o kempingai pasižymėjo 4-5 žvaigždutėm. Tos žvaigždutės reiškė, kad ten viskas all-inclusive (teniso kortai, baseinai, restoranai ir turbūt laiminga pabaiga).

Įdomiausia tai, kad kuo toliau važiavome nuo kurorto, tuo kainos didėjo. Kadangi mano minėta problema yra varguoliška, tai ją taip ir išsprendėme - išvažiavome iš kurorto į autostradą ir sustojome pirmoje degalinėje. Didžioji sėkmė:

Šiandienai tiek.

Likite su tinklaraščiu ir sužinokite, ar gali būti, kad Slovėnija turi išėjimą į jūrą, tarp kokių dviejų skylių teko rinktis, kodėl Balys šaudė ir pamatykite mano naują auskarą iš jūros gėrybių. Kita dalis bus dar šią savaitę!

Rodyk draugams

→ 3 komentaraiKategorijos: Kita