BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sex, foosball & rock ‘n’ roll

Alaus kelionė - penkta dalis

parašė: Laurius · 2009-09-09 · 5 komentarai

Ketvirtoji dalis - čia. Penktoji - čia.

Kelionė tęsėsi, alus liejosi, tačiau nei aš, nei mano kelionės bičiuliai nė nenutuokėm, kokie įspūdžiai laukė penktąją dieną. Na, gal kiek ir nutuokėm, nes buvom matę nuotraukas “Google”, tačiau tokių ganyklų akims tikrai nesitikėjom…

Atsibudome prie bažnyčios:

Algirdui skaudėjo apatinį žandikaulį. Po truputį ėmė ryškėti nakties nuotykiai. Štai ką prisiminiau lyg per miglą. Pabundu nuo didelio trenksmo. Aplink tamsu, tačiau pro langą skverbiasi mašinos žibintų šviesa. Garsiai dirba variklis. Iš garso - autobuso. Šalia stovi Algirdas, Živilė prabudus. Atsisėdu lovoje. Paimu kažkokį rūbą sau nuo kojų ir klausiu Živilės: “kas čia per paklodė?”. Živilė apžiūri ir sako: “čia chalatas”. Prieina Algirdas ir sako: “čia mano chalatas”, pasiima ir užlipa į savo lovą. Visi nueinam miegoti. Atsibudus ryte supratom, kad naktį įvyko grupinis kliedėjimas. Algirdas iškrito iš antro aukšto lovos ir susitrenkė žandikaulį (greičiausiai į kriauklės spintelę). O dėl chalato tai mistika, nes niekas iš mūsų chalato kelionėje neturėjom. Iki galo visko taip ir neišsiaiškinom.

Iš prie bažnyčios esančio kranelio prisipylėm vandens, pasijuokėm ir išvažiavom ieškoti apleistos karinės bazės. Radom įdomią aptvertą teritoriją.

Lauris pralindo pro tvoros apačią, tačiau nieko ypatingo nerado. Vos spėjo peršokt atgal, kai atvažiavo teritorijos prižiūrėtojai ir pajudėjo automobiliu link vietos, kur nupėdino Laurynas. Žinoma, kiek atokiau per tvorą užmetėm akį:

Visgi, neradom nieko išskyrus apžėlusią gamtą.

Ilgai negaišę nuvažavom prie dienos tikslo - kanjono “Didžioji Amerika” (Lom “Velka Amerika”). Tai, ką pamatėm, privertė išsižioti:

Apėjom kanjoną iš kitos pusės ir nusprendėm pamėginti nusileisti. Tą padaryti draudė apsauginės tvorelės su įspėjančiais užrašais. Nors nelabai klausėm, baugino po naktinio lietaus slidus molis ir atsikišusios uolos. Laurynas pamėgino šiek tiek palipti žemyn:

Molis vėlėsi prie padų ir Lauris pradėjo slysti. Krito ant užpakalio, greitai nusimetė basankes ir daugmaž sėkmingai nudardėjo žemyn:

Lauris patraukė link vandens, o mes pabūgę molingo nusileidimo ėjom kanjono kraštu link nusižiūrėtos vietos, karts nuo karto susišūkaudami su Lauriu beigi jį papyškindami:

Anas gi nieko nelaukdamas išsitraukė kuprinėje turėtą tamsųjį “Kozel”, grakščiai nusiimetė rūbelius ir kaip pensininkė iš lėto nuogas ropojo vandenin. Mes, kaip tikri draugai, nepagailėjom išsitraukti kitą objektyvą vien tam, kad ateityje tokiomis foto sugadintume Laurynui politiko karjerą:

Apėję kanjoną suradom sausesnę, tačiau statesnę vietą. Žinojau - jei nepamėginsiu nusileisti, tikrai gailėsiuosi likusį kelionės laiką. Iš mašinos atsinešėm trosą, prie jo pririšom virvelę, kuria tvirtinom daiktus prie Fiestos stogo, ir nuo medžio iki virvės galo sudarėm maždaug trečdalį kelio žemyn:

Už metro nuo medelio, žemėn buvo įsmegtas kryžius su žmogaus, greičiausiai žuvusio bekopinėjant, vardu ir gimimo bei mirties datomis. Šalia padėta žvakių. Tai buvo ne vienintelis kryžius prie šio kanjono skardžių… Visgi mūsų nesustabdė.

Nulipę jau nebesigailėjom rizikos ir mintis apie kopimą į viršų vijom akimis rydami vaizdus:

Pagaliau išsikepėm Sniežkos viršūnėje nesuvalgytas dešreles:

Who came down the canyon and is having a damn good time? This guy!!!

Neturėjom maudymosi priemonių, tačiau vanduo buvo per šiltas, kad galėtume praleisti progą pasipliuškenti:

Aš maudžiausi su glaudėm, kurias nusimoviau, o ant nuogo kūno užsitempiau džinsus. Buvau visai pamiršęs apie kumščio dydžio skylę tarpkojyje:

Paprašiau visų, jei man teks lipi į viršų pirmam, gražiai pirštuku įstumti viską, kas netyčia gali iškristi ar išlįsti…

Prieš lipdami viršun aplankėm vieną iš keleto urvų kanjono viduje:

Deja, toli eiti negalėjome - buvo gerokai per tamsu. Pasišviesti vien fotoaparato blykste buvo labai nepatogu. Visgi pabandėme įlįsti į dar vieną urvą, iš kurio vedantis takelis buvo išvagotas mašinos padangų. Tikėjomės rasti kitą išėjimą ar bent menką civilizacijos ženklą:

Urvas baigėsi sandariai užvertais metaliniai vartais. Virš galvų matėsi nedidelė skylutė su lopinėliu dangaus. Buvome aklavietėje. Grįšim kopdami.

Buvom netoli pakilimo taško kai šiek tiek priekyje einantis Algirdas ištiesė rankas į šonus, lyg kalbėtų apie savo pagautą metro ilgio žuvį. Kai pirštu bedė į žemai banguojantį žalią vandenį, nusišypsojau, tačiau nubėgau link jo. Negalėjau patikėti savo akimis. Apačioje plaukiojo maždaug metro ilgio žuvis, aplink kurią sukiojosi “menkutės” penkiasdešimcentimetrinės:

Buvome nuėję gerą gabalą kelio. Visgi susigundėm grįšti, todėl leidomės žemyn. Nuotrauka neabejotinai neperteikia žuvies dydžio, tačiau mes buvome gerokai nustebinti.

Pasijutome lyg negyvenamoje saloje, lyg uždaroje ekologinėje sistemoje, kurioje gyvena neatrastos gyvūnų rūšys, mažos raudės nebijo žmonių ir rangosi aplink mirkomas kojas, o viskas aplink priklauso tau vienam (nemanau, kad į apačią nusileidžia daugiau nei 10 procentų visų čia apsilankančių turistų). Nenorėjome grįžti į viršų ir gailėjomės, kad neturim prožektorių, meškerių, palapinės, dėžės alaus ir dar kelių dienų atostoginio laiko…

Teko kopti į viršų. Pasak Laurio, jau besileisdami į apačią atrodėm kaip ektremalai (o pasirinkom tikrai pavojingesnę vietą nei jis), tačiau braškanti ir traškanti virvė pranoko viską…

Kilti nebuvo taip sunku kaip leistis - žinojom, kur dedam kojas, jomis tik rėmėmės, o prisitraukinėjom rankom:

Sėkmingai išsikabarojom. Nuo planuoto grafiko atsilikinėjom maždaug 4 valandas, tačiau dėl to nei kiek nesijaudinom. Buvom atradę mažą rojaus kampelį. Nereikėjo nei apleistos karinės bazės.

Beveik neabejojome, kad pasiekėme įspūdingiausią kelionės vietą, svaigom apie tai, kad sugrįšim, dūsavom ir ramiai judėjom link alaus taško Pilzene…

Laukite paskutinės dalies.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Kategorijos: Kita



5 komentarai ↓

  •   LULITA // 2009-09-09 @ 11:20

    švelniai tariant ekstremalus laisvalaikio leidimas…

  •   AJ // 2009-09-11 @ 18:16

    Uchuuuuu, superine penktoji keliones dalis. Nuostabus prisiminimai. Lauri ar tikrai viskas tilps i paskutiniame sestaja dali?

  •   Daniela // 2010-05-05 @ 07:01

    neidomu

  •   Rikošetas // 2011-11-17 @ 12:05

    vis skaitau, juodai pavydžiu ir turiu tokį praktinį klausimą (ji tik jis, žinoma) nėra komercinė ar valstybinė paslaptis - kiek atsiėjo tokia kelionė žmogui? :>

  •   Laurius // 2011-12-06 @ 23:33

    Rikošetas > nepamenu jau. Berods, tikrai iki 1500 Lt ant galvos :) Žinau, kad tikrai nebrangiai…

palikti komentarą