BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sex, foosball & rock ‘n’ roll

Slovėnijatrip - 5 dalis

parašė: Laurius · 2013-02-22 · Nėra komentarų

Nelly Furtado dainuoja, kad visi geri dalykai turi ateiti į pabaigą. Taip baigiasi ir mano praėjusios vasaros atostogų Slovėnijoje apžvalga. Ach… jei turėčiau laiko mašiną… Tai nužudyčiau Hitlerį.

Bet mes čia ne to susirinkome, tiesa?

To, ko mes čia susirinkome, pirma dalis čia, antra čia, trečia čia, o ketvirta čia.

Atsibudome degalinėje.

Dienos plane buvo Bledas. Leiskite jums papasakoti apie Bledą. Mūsų kelionės maršrute šis atvirukinis miestas atsidūrė dėl to, kad yra visiškai atvirukinis. Nu toks visiškai nekomercinis taškas, ramumos oazė ir ten panašiai:

Čia nuotrauka ne mano, čia yra vaizdas, kuris mus, keliauninku, sužavėjo dar Vilniuje. O tikrovė kitokia. Pasirodo, Bledas yra Trakai padauginti iš Palangos. Nu gerai, gal aš truputį perdedu, bet, manau, jūs esmę supratot - gausybė turistų, kempingų, valčių nuomos punktų, maudynių ir visokios komercijos.

Čia aš tiesiog sužavėtas pilies, esančios ežero viduryje, banalumo:

Jei labai trumpai papasakoti, kas yra gero kurortiniame miestelyje Bled, tai siūlau čia niekada nevažiuoti.

Tada dar aplankėme nerealybę. Nu čia iš esmės dar vieni tarpekliai su kriokliais, žydru vandeniu ir ten panašiai. Vadinasi Vintgar tarpekliai. Palieku jus su keliais vaizdais ir per daug nekalbu:

Įdomus pastebėjimas. Kadangi esu apsileidėlis ir vasaros atostogas aprašinėju žiemos pabaigoje, nutiko taip, kad kelios Vintgar tarpeklių foto įkrito į praėjusią kelionės dalį prie Tomino tarpeklių. Bet tarp jūsų ir manęs yra daugiau nei paprasta draugystė ir mes vienas ant kito dėl tokių dalykų nepykstam.

Keliaujam toliau. Sunkiai besiorientuojantys erdvėje turbūt negalės patikėti, kad Slovėnija turi prieigą prie jūros. Jūra buvo pažadas Rūtai, čia buvo tokia vos ne šios kelionės sąlyga. Todėl per mažytę Slovėniją pasileidome iki labai itališko visai kitokio tipo kurortinio miestukso.

Slovėnija yra nedidelė šalis, kurią gali pervažiuoti labai greitai, todėl labai įspūdingai atrodo augmenijos, klimato ir architektūros pasikeitimai keliaujant į pietus. Viskas spinduliuoja Italija.

Iškart prisipažinsiu, nemėgstu miestų. Žinot kaip sakoma: pamatei vieną - pamatei visus. Nors gal čia taip sakoma apie Keanu Reeves’o vaidmenis… Esmė tame, kad miestai manęs nestebina ir nedomina. Visgi, turiu pripažinti, kad net per alinantį karštį buvo visai smagu šešėlius gaudyti siaurose Pirano gatvėse.

Čia mes mėgaujamės odą skrudinančiu brizu:

Beje, panašu, kad Slovėnija yra šio vyro reikalas:

Žemiau - Balys mėgaujasi pasakiško grožio jūros bangomis:

Po kelių šilumos smūgių ir infarktų nusprendėme pasislėpti kokioje nors užeigoje ir pasilepinti jūros gėrybėmis (visgi buvome prie jūros).

Čia Balys yra Cthulhu:

O čia aš matuojuosi jūros gėrybės auskarą.

Karštis pasiglemžė beveik visas jėgas. Vieną dalį atstatėme ant kažkokio molo, ar kaip ten jis vadinasi.

Kitą dalį su alumi atstatinėjome degalinėje:

Čia Rūta eina totaliai prieš sistemą sėdėdama prie ženklo su užrašu, kad čia nesėdėti:

Čia ir miegojome.

Norėčiau iškart pasiaiškinti. Esmė tame, kad mūsų poreikiai nakvynei buvo asketiniai - nuleisti srutas, gauti švaraus vandens ir vietą pastatyti mašinai. Tokio tipo aikštelę radome tik vieną - Triglavo nacionaliniame parke, Bovec mieste. Visa kita - prabangūs kempingai su gausybe paslaugų, kurių mums nereikėjo, tačiau kurios tiesiog įeina į kainą. Degalinės, nors ir netenkindavo mūsų visų įgeidžių, puikiai tiko kaip nakvynės vieta. Gal tik su vaizdu geriant alų būdavo nesklandumų. Kita vertus, susėsdavome ratu ir žiūrėdavome vienas kitam į veidą. Patikėkite, tikrovėje tai atrodo žymiai mažiau creepy.

Kitą rytą nubudome su dilema. Dar prieš išvažiuodami į kelionę žinojome, kad Slovėnijoje yra du stalaktitų-stalagmitų urvai. Vienas - saugomas Unesco, kitas - nerealiai didelis, kur esi vežamas traukinuku. Sprendimas buvo toks - važiuojame į Škocjan urvus, saugomus Unesco, o paskui, jei dar bus noro ir pinigų, aplankysime ir kitus - Postojnska.

Čia mes susiduriame su problema. Urvų ekosistema yra labai jautri, todėl ten draudžiama fotografuoti. Aš žinau jūsų aistrą nuotraukoms, todėl turiu iškart nuvilti - jų nebus.

Net jei nuotraukų turėčiau, jos turbūt būtų apgailėtinos. Noriu pasakyti, kad kokybiškų vaizdų rasite internetuose. Jei turėsite progą, rekomenduoju apsilankyti šiuose urvuose. Mano vaikystės svajonė buvo pamatyti stalaktitus-stalagmitus, kuriuos pamačiau knygoje “Mokslas ir visata”.

Šie urvai yra neįtikėtinai įspūdingi keliais aspektais - savo mastu (pasijunti mažu aukso gabaliuku Radžio voke), istorija (pirmieji tyrinėtojai daugybę  metų po juos keliavo pasišviesdami žibaliniais žibintais ir naudodamiesi primityviais įrankiais) ir gamtos jėga (visam grožiui nulipdyti milimetras po milimetro prireikė milijonų metų).

Po šio urvo pinigų ir noro liko, tai dar nukeliavome į komerciškesnį objektą su traukinukais, keliais skirtingomis kalbomis kalbančiais gidais ir visai kito masto plotais. Šie urvai irgi verti dėmesio. Čia ne tiek pasijusi mažas, kiek gali pasigrožėti skirtingų spalvų, formų ir dydžių uolienų salėmis.

Vėl gi - foto nėra.

Netoliese aplankėm tikrą incepcijos pilį, kuri yra oloje, o po ja yra dar vieni urvai. Bet mes į juos nelindome. Pasigrožėjome iš tolo.

Kas turi du nykščius ir yra prie pilies? This guy:

Balys rodo maišą, kuriam visoks vietinių gamintas alkoholis:

Prie pilies Balys šaudė. Šaudė taip gerai, kad net gavo papildomą šūvį:

O tada jau judėjome namo. Daugiau nedarėme nuotraukų, nes tik važiavome. Na gerai, gal vieną pasidarėme Lenkijoje, kur nakvojome fūristų aikštelėje, prie apmyžtos tvoros.

Išgelbėjo žiūrėjimas vienas kitam į veidą ir pabėgimas mintimis į happy place, kad negalvotum apie purvą ir prezervatyvus aplinkui.

Skaitau, kad jau viskas.

* * *

Reziumuojant, kelionė neabejotinai pavyko. Nepaisant kiek rudokos pradžios, jokių incidentų nebuvo. Išsibandėme naujus kelionės draugus. Paaiškėjo, kad su jais ne tik encounteryje smagu dalyvauti, bet iš jų gaunasi ir visai tobuli pakeleiviai ant ilgesnės kelionės.

Įveiktas atstumas: apie 3 700 km. Išlaidos, įskaitant viską: apie 1 500 Lt ant galvos. Ekstra ačiū: sesei, kad prižiūrėjo gyvūnus, ir draugui Vitaliui už GPS’ą :)

Jei reikia patarimų dėl kemperių ar kelionių, maloniai lauksiu jūsų užklausų.

O kad neliūdėtumėt iki kitų mano atostogų, siūlau grįžti į praeitį ir pasigrožėti ankstesnėmis atostogomis su kemperiais:

  1. Pirmoji kelionė kemperiu į Italiją: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.
  2. Alaus kelionė po Čekiją: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis.
  3. Balkantripas: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis, 7 dalis.

Ir visiškai pabaigai patarimas apie keliones laiku: praeityje nieko nekeiskite ir niekuo gyvu nesusitikite savęs.

Patiko (6)

Rodyk draugams

Kategorijos: Kita



0 komentarų ↓

  • Dar nėra komentarų. Būk pirmas!.

palikti komentarą