BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sex, foosball & rock ‘n’ roll

Eilinė Lauryno kelionė po nuotykių pasaulį

parašė: Laurius · 2013-01-02 · 11 komentarai

Tai įvyko praėjusių 2012-ųjų gruodžio 21 d. Atšaukėm kelionę į gimtadienį, nes kosėjau, o ten turėjo būti vaikų. O jie, kaip žinia, yra ten labai jautrūs viskam ir pan.

Tai va, Živilė išvedė į lauką šunį, o aš jau beveik gėriau arbatą. Staiga išgirdau lauke gyvulišką žviegimą. Priėjau prie lango. Už kelių šimtų metrų ant sniego didelėje pievoje tarp dviejų gatvių šuo su kažkuo grūmėsi. Buvo labai panašu į žaidimą, nes gyvūnai ritosi kūliu, o vienas tampė kitą įsikibęs nasrais. Kai priėjo vieno iš jų šeimininkas ir spyrė savo augintiniui, o po to pradėjo į jį mėtyti sniegą, supratau, kad čia kažkas rimtesnio. Šeimininkas su savo šuniu nuėjo. Kito gyvūno nesimatė. Pagalvojau, kad greičiausiai antrasis gyvūnas buvo katė, o tai, kas vyko lauke buvo visai ne žaidimai. Katė galėjo būti palikta sužeista, todėl reikėjo kažką daryti, ania?

Greitai apsirengiau, įsispyriau į botus ir slidinėdamas bandžiau kuo greičiau nusigauti iki įvykio vietos. Šeimininkas stovėjo su savo šuniu gerokai atokiau - kitoje gatvės pusėje. Barė šunį sakydamas “pažiūrėk, ką padarei”.
Aš: - kas čia nutiko?
Šeimininkas - Šuo stirną pamatė.
Aš: - O ji gyva?
Šeimininkas: - Nežinau, pažiūrėkit, jei įdomu.

Ne, nu čia kaip pažiūrėsi. Jam gal neįdomu, ar stirna, kurią jo šuo pjovė, yra gyva. Ten net ne mano stirna buvo, bet man kažkaip išvis buvo įdomiausia iš visų praeivių, kurie laikėsi gerokai nuošaliau.

Priėjau artyn. Stirna buvo gyva. Net ne stirna, o nedidelė stirniukė. Ne sunkesnė už Rugę (apie 25 kg). Gulėjo ant sniego, bet buvo pakėlusi galvą. Aplink matėsi kraujo, tačiau nedaug. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šuo čia niekuo dėtas - greičiau pro šalį važiavusi mašina.

Priėjau per arti, stirna bandė stotis, tačiau iškart klupo ir krito. Panašu, kad mašinos versija pasitvirtino - stirnos koja (ar kojos) buvo lūžusios.

Problemų šioje situacijoje buvo kelios - prie stirnos buvo sudėtinga prieiti (ji vis bandė stotis, paeidavo porą žingsnių ir krisdavo - lėtai, bet judėjo vėl link gatvės), aš nebuvau apsirengęs pakankamai šiltai, o telefonas išmetė pranešimą apie kritinį baterijos lygį. Paskutinius baterijos resursus panaudojau skambindamas Danutei - Lietuvos LGGD Vilniaus skyriaus pirmininkei. Jai pavyko sutarti su Kauno skyriumi, kad, tuo atveju, jei stirnai viskas ok, ją priglaustų. Tačiau pirmiausiai reikėjo nugabenti ją į Jakovo kliniką apžiūrai. Va čia buvo užduotis…

Tada netikėtai atsirado geras žmogus - gretimo namo kaimynas, kuris surado apklotą ir pasiūlė transportą. Atsargiai apklojau stirnos galvą. Ji nusiramino.

Nubėgau iki namų. Prie durų sutikau Živilę. Ji gavo komandą surasti paklodę, pasiimti piniginę, nieko neklausinėti ir bėgti paskui mane. Gelbėjimo operacija prasidėjo.

Su kaimynu apklojom stirną, paėmėm ant rankų ir perkėlėm į mašinos bagažinę (Lexus RX, kur bagažinė nėra atskirta nuo salono).

Staiga prie mūsų privažiavo kelininkų mašina. Išlipęs “Grindos” kelininkas paaiškino, kad gavo policijos skambutį ir nori paimti partrenktą stirną.

Aš: - O kur ją vešite?
Kelininkas: - Į Liudo Giros gatvę.
Aš: - Ne. Mes ją vežame į veterinarijos kliniką.
Kelininkas: - Kokią kliniką? Mes gavome skambutį, todėl turime išvežti.
Aš: - Ji dar gyva - mes vežame apžiūrai.

Kelininkas dar bandė ginčytis, bet mes uždarėme bagažinę ir nuvažiavome. Beveik garantuoju, kad būtų įmetę gyvūną į smėlio transportavimui skirtą mašiną, o Liudo Giros gatvėje būtų nuleidę kraują ir pasidarę stirnienos.

Bet dabar grįžkime į automobilio vidų. Pradžioje viskas buvo ok - stirna apdengta galva gulėjo gan ramiai. Bet yra tokia negailestinga jėga G, kuri posūkiuose visai išbalansuodavo stirną. Taigi nutiko taip, kad galvos apklotas nukrito. Atsisukau atgal ir mūsų akys susitiko. Po to stirna pradėjo blaškytis ir rėkti. Tamsoje matėsi kaip šviesus leksuso salonas dažosi raudonai… Sustojom stotelėje, nukraustėm galines sėdynes, kurios buvo užverstos visokiais niekais, ir aš persėdau ant jų, rankomis laikydamas dekį, dengiantį žvėries galvą. Visaip ten judesiais bandžiau žaisti su dekiu pagal G pasiutpolkę, kol galų gale pasiekėme Jakovo kliniką.

Klinikoje reikėjo užpildyti tokį registracijos lapelį. Įrašiau savo vardą ir pavardę, ten kur reikia pasirinkti, šuo ar katė, nieko nežymėjau. Gyvūno vardo grafoje parašiau vienintelį stirnišką vardą, kurį pavyko sugalvoti. Aišku, kad Bembis.

Laukėm. Tada pašaukė “Šeimininkas, prieikite”. Sakau, kad aš ne šeimininkas. Sako, kad čia jie taip visus vadina.

Dviese su kaimynu įnešėm besispardančią apvyniotą dekiu ir antklode kraujuojančią stirniukę. Nepamenu, nes ir nemačiau, bet galiu įsivaizduoti veidus tų žmonių, kurie sėdėjo su savo taksiukais ir katytėmis. Kai sėdėjau priimamajame, laikiau apkabinęs stirnai kaklą, pagaliau galėjau apžiūrėti jos kojas. Situacija buvo prasta - du atviri lūžiai priekinėje ir galinėje kojose. Nuo vienos dideliais lašais ant grindų varvėjo kraujas.

Atėjo gydytoja. Nunešėme stirną ir paguldėme apžiūros kabinete. Ji pritūpė, atidengė dekį ir vos užmetusi akį jau žinojo - stirnai niekuo padėti nebuvo įmanoma. Kojos buvo sutraiškytos. Išėjau iš kabineto, kai ji suleido nuodų.

Po akimirkos seselė atnešė į dekį įvyniotą kukulį. Šeimininku pabuvau tik kokį pusvalandį, tačiau grįžtant mašinoje buvo labai sunku kalbėti. Ir nors tą vakarą netekau augintinio, susipažinau su labai geru žmogumi, gyvenančiu visai šalia.

Koks šios istorijos moralas, klausiate jūs? Nėra čia moralo. Aš tik labai stebiuosi, kaip įmanoma po to, kai kažką kliudai savo bamperiu, neišlipti iš mašinos ir nepatikrinti, ar niekuo negali padėti. Ir visai netikiu, kad šokas gali taip išbalansuoti moralinį kompasą. Kažkada Živilė pasakė genialią mintį apie žmonių pažinimą - apie žmogų gali labai daug sužinoti pagal tai, kaip jis elgiasi su gyvūnu.

Patiko (29)

Rodyk draugams

Kategorijos: Kita



11 komentarai ↓

palikti komentarą