BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sex, foosball & rock ‘n’ roll

Balkantrip - 6 diena

parašė: Laurius · 2010-09-30 · 8 komentarai

Leiskite priminti, kad pirmą kelionės dieną Lenkija mūsų nenorėjo lengvai paleisti, antrąją į Slovakiją žiūrėjom iš aukšto, kas mums gerokai atsirūgo gamtos atšiaurumu, trečiąją - liežuviais pajutome Vengrijos skonį, ketvirtąją - tvirta kroatiško teisingumo ranka švelniai nusileido ant peties, penktąją - pasimėgavom BIH svetingumu. Šiandien - šeštoji diena ir priešpaskutinis kelionės įrašas.

Miegojau, kaip visada puikiai, tačiau pamenu, kad kažkada vidury nakties grįžo truputį alkoholinių patiekalų paskanavę kelionės bičiuliai. Stebiuosi, kad po visomis prasmėmis sekinančio kopimo į pilį ir atgal, jie neparšliaužė pasiramstydami.

Ryte ilgai nelaukę paskutinį kartą išsimaudėme Adrijoje, pavalgėm ir pajudėjom nuotykių keliu iki paskutinio  vizitavimo taško. Neabejoju, kad maudydamiesi visai šalia tinklų, kur žvejai gaudo krevetes, atrodėme keistai. Grįžus namo ir pauosčius stikliukus, kuriuos susirinkome pakrantėje, pajutau stiprų žuvytės kvapą :)

Laikas šiek tiek spaudė. Pesimistinio scenarijaus atveju, kelionę užbaigčiau vairuodamas naktį, o Algirdas ryte keliautų į darbą. Norėjome optimistinio, kai visi sočiai išsimiega, todėl spaudėm Juodkalnijos keliais:

Pakeliui nusprendėme aplankyti vienuolyną, iškaltą ir pastatytą uolose. Taškas žadėjo greitą pramogą, kelias nuotraukas ir kelią toliau. O buvo atvirkščiai - važiavimas pačiu siauriausiu keliu šioje kelionėje.

Kelias buvo skirtas maždaug 1,5 mašinos. Apie kelkraštį galima tik pasvajoti, tačiau net tam nebuvo laiko.

Rankos prakaitavo, žvyras iš po ratų trupėdamas krito žemyn, kažkam iš įgulos skruostais pradėjo ristis ašaros, o Živilė, neiškentusi įtampos, užlipo į kemperio antro aukšto lovą.

Prasilenkimas vykdavo ten, kur būdavo nedidelės salelės. Čia, žinoma, jei pasisekdavo. Jei atsidurdavai prieš kitą mašiną siauroje vietoje, tekdavo užsilenkti veidrodėlius ir, braukiant šonu per medžio šakas, lėtai judėti:

Nors buvome arti pražūties, labai nesijaudinau - pavojingesnis važiavimas, manau, buvo Slovakijoje per audrą.

Žinojome, kad, jei pavyks iškęsti šį kelią, laukia labai įspūdingas taškas.

Kai šiaip ne taip pakilome, supratom, kad iki galutinio taško laukia dar siauresnis takelis, iki kurio galima užkilti su taksi arba keliauti savo kojomis. Buvo karšta, todėl antras variantas atkrito iškart. Pirmąjį atmetėme dėl finansų. Visi buvome pikti, nes prieš akis laukė linksmasis nusileidimas.

Dalį vidinio svorio palikome tualetuose viršuje, tačiau greitai susigražinome prarastus kilogramus paimdami tranzuotoją, kuri nekalbėjo jokia mums žinoma kalba. „Štai, dovana tau, Dainiau!”, tariau merginai įlipant į kemperį, ir pajudėjome žemyn.

Situacija buvo gerokai paprastesnė, nes dabar iš dešinės mus saugojo uola, o iš kairės važiavo kiti mirtininkai, trokšiantys prisijungti prie jėzaus anksčiau nei pasieks vienuolyną. Nusileidome, paleidome merginą į laisvę ir spaudėme iki Žebljak miestuko, kuris stūkso prie kanjono.

Tara kanjonas (Durmitoro parkas) yra labai įdomus taškas dėl kelių priežasčių. Pirmoji - tai yra didžiausias kanjonas Europoje ir antras pagal dydį pasaulyje. Antroji - apie jį niekas nežino, jis niekam neįdomus, o kelias iki jo yra apsunkintas kaip tik įmanoma. Miestelio infocentras neduoda žemėlapių, iki taško nėra jokių nuorodų, o surasti įmanoma tik paklausus 5 žmonių, kurių vienas parodo kelią su savo žiguliuku:

Medinis mažas ženkliukas, rodantis įspūdingiausią kanjono vietą (Čurevac), nuo kurios viskas matosi, akivaizdžiai iliustravo Juodkalniečių požiūrį į turizmą. Visa šalis paliko neišnaudoto turistinio potencialo jausmą.

Vos įėjus į mišką, jau žinojome, kad viskas bus labai gražu, nes nu jau ir taip buvo. Ohoho:

Su Dainium truputį padarėm kalniečių kovą:

O čia jau, manau, komentarų nereikia, nes vaizdai viską geriau nupasakoja:

Pažiūrėti tikrai buvo į ką, todėl visai nenuostabu, kad dėmesys nuklysta beigi pradedi kristi nuo uolos:

Kai ant viršūnės sutikome tik dvi grupeles žmonių, dar kartą įsitikinome, kad Juodkalniečiai nemoka išreklamuoti savo gėrybių. Pasirodo, vokiečių šeima užlipo ant uolų tik todėl, kad pamatė mūsų kemperį. Nerealiai džiaugiuosi, kad Juodkalnija nesugebėjo pasiimti pinigų už viską, kas tik įmanoma (kaip pvz., Kroatija). Jei keliaut, tai tik į šią slaptą šalį :)

Kiek nusikalę, bet patenkinti grįžome į kempterį, susiradome nakvynės vietą pas kažkokius žmones kieme ir pasidarėme valgyti.

Čia Dainiaus akys sako „pakomentuok man, kad daržovėse nepakanka grietinės ir sužinosi, koks aštrus šis peilis”:

Pasiblaškėm po keistą naktinį miestelį ir ėjom miegoti su mintimi, kad visi kelionės tikslai pasiekti. Daug veiksmo likusioje kelionės dalyje nesitikėjome ir žinojome, kad laukia nemažai kilometrų. Kita vertus, žinant, kad esame nuotykių magnetas, negalėjome nenujausti bent poros smagių akimirkų, kurios laukė pakeliui į Lietuvą.

Anonsas, anonsas! Kitoje, jau paskutinėje kelionės dalyje jūsų laukia daug važiavimo, malonus atsiveikinimas su Juodkalnija, ne tokia maloni pažintis su Serbija ir, žinoma, kelionės apibendrinimas su patarimai nepatyrusiems jauniesiems keliautojams.

Patiko (10)

Rodyk draugams

Kategorijos: Kita



8 komentarai ↓

  •   Fishy // 2010-09-30 @ 10:34

    Sorry, bet negaliu neparašyti vienos pastabėlės:
    Žabljak yra ne kanjono, o kalnų miestelio pavadinimas. Kanjonas vadinosi Taros upės vardu.

    P.S.: didžiulis dėkui Laurynui, mūsų įstabiajam metraštininkui.

  •   red_apples // 2010-09-30 @ 14:45

    graži ta B&H, jau kuris laikas norisi ten nuvažiuoti. tik gal savarankiškai tyrinėti niekam nežinomus miškus apie kuriuos net žemėlapių neduoda šiek tiek pavojinga dėl karo palikimo - minų. gal jau kiek apvalė jie tuos ‘užkrėstus’ miškus, tačiau mačiau per kelionių laidą, kaip mokyklose vaikus moko į mišką neiti, o suaugusieji pergyveno, kad grybauti nebegali.
    na, bet svarbiausia nenukristi nuo uolos :)

  •   Laurius // 2010-09-30 @ 16:12

    red apples > mes taip pat girdėjom, kad ne ten padėjus koją ant BIH žemelės, gali gauti progą viską apžiūrėti iš viršaus. Iš viso yra likusių po žeme, jei neklystu 15 000 minų. Taip pat sakoma, kad, jei važiuosi keliais, didelio pavojaus nebus.

  •   Laurius // 2010-10-01 @ 08:20

    Fishy > pataisiau :)

  •   Edgaras // 2010-10-12 @ 08:13

    Tinginy, parašyk kąnors, ble. Nusibodo laukt.

  •   col // 2010-10-13 @ 08:43

    grazu :))

  •   Balkantrip - 7-9 dienos // 2010-10-16 @ 12:17

    [...] į Lietuvą. Apią ką aš čia? Pasivykite kitus skaitytojus pasikasę archyve 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 kelionės [...]

  •   Simas // 2013-04-16 @ 20:30

    Sveiki .Perskaičiau straipsnį ,pamačiau nuotraukas ,tai nuostabu .Prieš akis stovi paties kelionė 2009 metais į B H ir Juodkalnija ,tai tikrai nuostabios šalys ir tikrai saugios. Ačiū už gerą straipsnį.

palikti komentarą